Vigmantas Butkus

Lietuvių ir latvių
literatūriniai
dialogai
 Vigmantas Butkus

Lietuvių ir latvių
literatūriniai dialogai
Straipsniai. Recenzijos

Šiauliai / Vilnius
2019
Knyga publikuojama tik elektroniniu būdu.
Knygos parengimą iš dalies finansavo
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Recenzentai:
dr. Laura Laurušaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas),
doc. dr. Edmundas Trumpa (Latvijos universitetas).

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-475-282-7 (elektroninio leidinio)

© Vigmantas Butkus, 2019

© Ričardas Šileika (viršelio ir kitos iliustracijos), 2019
.........
nekādas mūžības
ir tikai tauriņš
ir tikai puķe
ir tikai bruņurupucis
un cilvēka dzīve
un akmens
iemests laika upē
kuŗa plūst vienlaikus viļņiem
turp pie Viņa un atpakaļ

Pēters Brūveris / Pėteris Brūveris

...un nekādas mūžības / …ir jokios amžinybės

.........
jokios amžinybės
yra tik drugelis
tik gėlė
tik vėžlys
ir žmogaus gyvenimas
ir akmuo
įmestas į laiko upę
kuri vienumet teka
ten prie Jo ir atgal

Turinys
Pratarmė: knygos ir báltų aritmetika ..................................................... 7

Straipsniai
Kuršių nerija latvių literatūroje . ............................................................. 11
Latviai Dievų miške. Dievų miškas Latvijoje . ........................................ 35
Rainis lietuvių kultūrologijoje ir literatūrologijoje . .......................... 65
Lyginamoji rainistika Lietuvoje ir naujos jos perspektyvos:
Rainio eilėraščių rinkinio Galas ir pradžia ir
Putino rinkinio Tarp dviejų aušrų paralelės ................................... 80
Medžio įvaizdis latvių poeto Fricio Bardos
eilėraščių rinkinyje Giesmės ir maldos Gyvybės Medžiui ............. 96

Recenzijos
Baltų faustianos horizontai / . .................................................................. 110
Silvestras Gaižiūnas „Baltų Faustas ir Europos literatūra“ (2002)
Apie siužetų klajones stiklo karoliukų žaidimo ritmu / ................... 123
Silvestras Gaižiūnas „Klajojantys siužetai baltų literatūrose:
Mitai. Legendos. Literatūriniai tipai“ (2009)
Latvių, estų ir lietuvių dramos postkolonializmo veidrodyje / . .... 134
Benedikts Kalnačs „Baltijas postkoloniālā drāma: Modernitāte, koloniālisms
un postkoloniālisms latviešu, igauņu un lietuviešu dramaturģijā” (2011)
„205 lietuvių ir 450 latvių romanų“, arba postkolonializmo
veiksmingumas literatūrinėje baltistikoje / .................................. 142
Laura Laurušaitė „Tarp nostalgijos ir mimikrijos:
Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“ (2015)
Pėteris Brūveris moko(si) rašyti / .......................................................... 150
Pēters Brūveris „Mācos rakstīt jeb Ātrs palīglīdzeklis
poētisku tekstu apguvē” (2014)

Bibliografinės pastabos .............................................................................. 158

Lietuviešu un latviešu literārie dialogi.
Kopsavilkums . .......................................................................................... 161
Literary Dialogues between Lithuanians and Latvians.
Summary ................................................................................................... 165
Asmenvardžių rodyklė ................................................................................ 171



Pratarmė: knygos
ir báltų aritmetika
Knygą sudaro dešimt daugiausia pastaruoju dešimtmečiu (2010–
2017 m.) publikuotų straipsnių ir recenzijų. Tik viena publikacija  –
apie baltų Faustą – yra iš ankstesnių, t. y. 2003 m. Devyni darbai
skelbti akademiniuose leidiniuose, vienas – apie Pėterio Brūverio
eilių knygą – kultūriniame leidinyje.
Devynios publikacijos rengtos ir spausdintos lietuviškai, viena  –
latviškai. Tai straipsnis „Rainis lietuvių kultūrologijoje ir litera-
tūrologijoje“ („Rainis lietuviešu kulturoloģijā un literatūrzināt-
nē”), publikuotas Rygoje. Išverstas iš latvių kalbos, tiesa, šiek tiek
adaptuojant lietuvių skaitytojui, lietuviškai jis skelbiamas pir-
mą kartą, dėl to vienintelis yra redaguotas specialiai šiai knygai.
Visos kitos publikacijos paliekamos tokiõs redakcijos, kokiõs buvo
spausdintos skyrelyje „Bibliografinės pastabos“ išvardytuose lei-
diniuose, visiškai pasitikint nurodytų leidinių redaktorių darbu ir
dėkojant už jį. Žinoma, ištaisant prasprūdusį ir šiuokart pastebėtą
vieną kitą akivaizdų netikslumą, suvienodinant formalius dalykus:
nelietuviškų asmenvardžių, pavadinimų rašybą, citatų, išnašų ir
pan. rašymo tvarką.
Pirmame knygos skyriuje publikuojami penki straipsniai. Ketu-
ri pirmieji yra komparatyvistinio baltistinio pobūdžio, penktasis –
apie Fricio Bardos poeziją – labiau latvistinis. Kita vertus, Gyvybės
(Pasaulio) medžio įvaizdis Bardos kūryboje, koks jis atskleidžia-
mas straipsnyje, itin artimas tam, kas Norberto Vėliaus ir kitų ty-
rinėtojų rašyta apie senovės baltų pasaulėžiūrą. Vadinasi, nors ir
ne intensyviai, bet tiesiogiai susisieja su vadinamąja mitopoetine
baltistika.
Panašiai reikėtų apibūdinti ir recenzijų skyrių. Keturiose pir-
mosiose akademinėse recenzijose keliamos komparatyvistinio po-


 Latviški asmenvardžiai knygoje nuosekliai lietuvinami. Asmenvardžių ro-
dyklėje pateikiama originali jų rašyba.


būdžio baltistinės problemos. Penktojoje, skirtoje Brūverio poezi-
jai, – labiau latvistinės problemos, be to, tokios, kurios organiškiau
dera ne akademinei, bet literatūros aktualijų kritikai. Vis dėlto ir
pastarojoje recenzijoje išryškinama, kad panbaltistu tituluojamo,
įvairiakalbei poezijai atviro Brūverio kūryba iš principo nega-
li būti atribota nuo platesnių, ypač baltiškų, tarpliteratūrinių,
tarpkultūrinių horizontų, nuo akademinės jų sampratos.
Literatūriniai, kaip ir kitokie kultūriniai, humanitariniai bei
panašūs lietuvių ir latvių dialogai aritmetiškai kone visuomet
susibėga į metaforinę dviskaitą. Ši yra atsiradusi iš baltiškos „tris-
kaitos“, mat joje, kalbant apie du, trečias visuomet turimas min-
ty. O jos matematinių vingrybių logiką neatremiamais poetiniais
argumentais paaiškina Vladas Braziūnas eilėraštyje „Baltiška
aritmetika“:

Vienąkart vienas – kiek mūsų?

Vienas ir vienas? Ar du?
Trečias negrįš jau iš prūsų –
ten dabar tyruos gūdu. […]

Broli, vai kalkim tiltelį

per Nemunėlį – abu.
Vienąkart vienas gali
būti daugiau nei du. 

Taigi dešimt literatūrinio dialogo tekstų apie vienudu, kurie –

per Nemunėlį, kaip ir per Kuršių neriją, per Vladą Braziūną, kaip ir
per Janį Rainį ar Pėterį Brūverį – tampa daugiau nei du.

2019 m. sausio 28 d.


 Vladas Braziūnas, Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1988,
p. 140.



 Straipsniai

10
Kuršių nerija latvių literatūroje

Įvadas. Metodologinės gairės,

tyrimo objektas ir kontekstai

Straipsnio metodologinių gairių pasirinkimą lemia trys svarbūs

faktoriai. 1. Orientacija į konkrečios geografinės tikrovės referenci-
jos problemiką literatūroje. 2. Tos tikrovės literatūrinio įtekstinimo
a) „tirštumas“ ir b) daugiakultūriškumas, akcentuojant, kad pagal
šiuodu parametrus Kuršių nerijos erdvė yra gausiai atspindima
vokiečių, lietuvių, latvių, rusų literatūrose ir Lietuvoje nusileidžia
turbūt vien Vilniaus erdvei. 3. Tos tikrovės kaip sienos ar pasienio,
kaip ribos ar paribio fenomenas, suprantamas, viena vertus, istorine-
politine prasme, kita vertus, kraštovaizdine-geografine ir sykiu pačia
plačiausia – egzistencine – prasme. Geras pavyzdys rusų rašytojo An-
drejaus Bitovo publicistinė apysaka Paukščiai, arba Naujos žinios apie
žmogų (Птицы, или Оглашение человека, 1971), kurios veiksmas
vyksta Kuršių nerijoje:

Mes gyvename ant dviejų terpių ribos. Tai principas. Mes nepriklausome
nei vienai, nei kitai. [...] Norint susimąstyti, būtina priešybė, kurios nėra
vienalytėj terpėj, – ribõs įtampa.
Ant šios ribos – nuolatinis konfliktas ir kivirčas.

Bitovas nerijoje labiau aktualizuoja ne istorines-politines ribas,

nors esama ir jų išryškinimo, tarkim, samprotaujant apie „turtingąją
Švediją“ vakaruose ir „Lietuvos krantus“ rytuose, bet apie geografinę


 Andrej Bitov, „Paukščiai, arba Naujos žinios apie žmogų“, vertė Henrikas
Bakanas, in: Proskyna: Kultūros almanachas, 1994, Nr. 1 (31), p. 7.

 Ibid., p. 16.

11
žemės, vandens, oro stichijų ribą, kuri inspiruoja sunkiai nusakomos
universalios, „visuminės“ ribos ar, priešingai, ambivalentiško beribiš-
kumo pajautas:

Šiai vietovei kažkaip apčiuopiamai būdinga mirtis, nors visais požiūriais

čia tikras rojus. Buvau beprasižiojąs sakyti apie kažin kokį ypatingą, vien
šiai vietovei būdingą tobulumą. [...] Žadėjau paaiškinti, kuo ypatinga šios
geografinės nebūties jausena, ir dukart atidėjau – negalėjau to paaiškinti
pats sau.

Įveiksminant išvardytus tris aktualius faktorius, yra pasirenkamos

juos visus daugiau ar mažiau aprėpiančios metodologinės gairės. Jos
sulieja Dmitrijaus Zamiatino metageografiją ir geopoetiką, Dieterio
Lampingo pasienio (paribio) literatūros topografiją ir iš dalies Juri-
jaus Lotmano svarstymus apie semiosferą, konkrečiau, apie semio-
sferos ribą, apie ribiškumą kaip kultūrinio virsmo mechanizmą.
Į šias gaires straipsnyje pirmiausia ir bus orientuota latvių rašytojų
kūrinių Kuršių nerijos tema analizė. Panašiomis ar bent iš dalies
panašiomis geopoetinėmis metodologinėmis nuostatomis, tiesa, ne
visada jas pristatydami ar reflektuodami, yra rėmęsi Kuršių nerijos re-


 Ibid., p. 17.

 Дмитрий Замятин, Метагеография: Пространство образов и образы
пространства, Москва: Аграф, 2004; Idem, Культура и пространство:
Моделирование географических образов, Москва: Знак, 2006; Dieter Lam-
ping, Über Grenzen: Eine literarische Topographie, Göttingen: Vandenhoeck
und Ruprecht, 2001; Jurijus Lotmanas, „Apie semiosferą“, in: Idem, Kultūros
semiotika: Straipsnių rinktinė, vertė Donata Mitaitė, Vilnius: Baltos lankos,
2004, p. 3–22; ir kt.

 Jos čia nebus atskirai eksplikuojamos, jų aptarimą žr.: Vigmantas Butkus,
„Literatūros topografija: (poli)metodologinės trajektorijos (Teoriniai ap-
matai topografinės tapatybės ir topografinės vaizduotės studijoms lietuvių
literatūroje)“, in: Colloquia, Nr. 21, 2008, p. 11–29; Idem, „Literatūros topo-
grafija: lietuviškoji patirtis ir jos kontekstai“, in: Colloquia, Nr. 26, 2011, p. 35–
61.

12
cepciją lietuvių ir vokiečių literatūrose tyrinėję ir tyrinėjantys moks-
lininkai: Kęstutis Urba, Regina Sinkevičienė, Aurelija Mykolaitytė.
Į straipsnio akiratį kaip pagrindiniai jo objektai patenka du Ačio
Keninio kūriniai: ilgas epinis eilėraštis „Nerijos kuršiai“ („Kāpu kur-
ši”, 1935) ir jo pagrindu sukurta Kuršių nerijos poema (Kuršu kāpu
poēma, 1946), du Margerio Zarinio kūriniai: apysaka, kuri paant-
raštėje įvardyta kaip „opera proza“, Kanklininkas požemio karalystėje
(Koklētājs pazemē, 1982) ir apsakymas „Baladė apie Kuršių marę“
(„Balāde par Kuršu mari”, 1985), Alberto Belo romanas Žmonės val-
tyse (Cilvēki laivās, 1987). Šių ir kitų, mažiau svarbių latvių literatūros
kūrinių, kuriuose prisiliečiama prie Kuršių nerijos temos, yra per
daug, dalis jų – per sudėtingi, kad pasirinktu būdu ir aspektu viename
ribotos apimties straipsnyje būtų galima atlikti išsamią visų jų analizę.
Dėl šios priežasties bus sukama konspektyvios, apibendrinančios
analizės keliu. Tačiau, prieš pereinant prie jos, pirmiausia reikia pa-


 Kęstutis Urba, „Kuršių nerija lietuvių apysakose vaikams“, in: Vaikų litera-
tūra apie jūrą: Vaikų literatūra prie Baltijos jūros, sudarytojas Sigitas Poškus,
Klaipėda: [Menininkų namai], 1996, p. 15–23; Regina Sinkevičienė, Kuršių
nerija ir vokiečių rašytojai: Landšafto diskursas kaip galimybė suvokti save ir
kitą, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002; Idem, “Landschaftsdiskurs
als Möglichkeit zur Selbst- und Fremdwahrnehmung”, in: Literatur, Grenzen,
Erinnerungsräume: Erkundungen des deutsch-polnisch-baltischen Ostsee-
raums als einer Literaturlandschaft, herausgegeben von Bernd Neumann,
Dietmar Albrecht, Andrzej Talarczyk, Würzburg: Verlag Königshausen &
Neumann, 2004, p. 91–107; Aurelija Mykolaitytė, „Literatūrinis Kuršių neri-
jos kraštovaizdis: P. Babicko Gintaro krantas“, in: Lituanistica, t. 57, Nr. 2 (84),
2011, p. 166–172; Idem, „Kuršių nerija kultūros atmintyje: Martyno Liud-
viko Rėzos intertekstai“, in: Gimtasai kraštas: Praeities ir dabarties kultūros
metraštis, sudarytojas Vytautas Didžpetris, t. 6, Kaunas: Morkūnas ir Ko,
2013, p. 12–16; Idem, „Kuršių nerija lietuvių literatūroje: tarpukariu kurtos
reikšmės“, in: Acta litteraria comparativa: Mokslo darbai, [T.] 6: Tapatybės
paieškos baltų literatūrose, 2013, p. 51–59; Idem, „Kuršių nerija lietuvių eg-
zilio literatūroje“, in: Baltiška, tautinė, regioninė savimonė baltų literatūrose
ir kultūrose: Straipsnių rinkinys, sudarytojai Vigmantas Butkus, Viktorija
Jonkutė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, p. 173–
185; ir kt.

 Galima versti ir „Kopų kuršiai“.

13
teikti bent trumpą paaiškinimą, ką kuršininkai, o per juos (daugiausia
per juos) Kuršių nerija reiškia latviams, latvių kultūrai ir savivokai,
kodėl latvių žvilgsnis į neriją, kaip, beje, ir į Palangą, o ypač Šventąją,
Būtingę, toli gražu nėra kaip į svetimą vietą. Šiam paaiškinimui skiria-
ma pirma, trumpesnioji, straipsnio dalis.

Kuršininkai ir latviai. Santykio kontūrai

Kuršių neriją galima pateikti ir analizuoti kaip pavyzdį teritorijos, ku-

rioje vyko labai intensyvus lietuvių ir latvių (ankstesniais amžiais dar
ir prūsų) bendravimas, maišymasis, kur jie gyveno ganėtinai glau-
daus bendrabūvio sąlygomis. Friedrichas Lindneris knygoje Prūsų dy-
kuma tada ir dabar (Die preussische Wüste einst und jetzt, 1898) teigė,
kad „XVI amžiuje nerijoje kalbėta šiomis kalbomis: vokiečių, lietuvių,
latvių (kuršių), lietuvių-latvių, senąja prūsų ir lenkų-žemaičių“.
Vacio Miliaus ir Angelės Vyšniauskaitės 1956 m. ekspedicijos metu
Nidoje, Preiloje, Pervalkoje ir Juodkrantėje per apklausas vietiniai
gyventojai autochtonai kaip tautybę nurodė: vokiečių – 108, lietu-
vių – 91, kuršių – 20, o kaip gimtąją kalbą nurodė: vokiečių – 106,
lietuvių – 10, kuršių – 94, kuršių ir lietuvių – 9. Taigi XX a. viduryje
pagal deklaruojamą tautybę antri po vokiečių, nedaug nuo jų atsi-
likdami, buvo autochtonai lietuviai, bet pagal deklaruojamą gimtąją
kalbą antroji buvo kuršių kalba. Šiuo atveju iškalbingas faktas, kad
net pusšimtis žmonių, deklaravusių esantys lietuvių tautybės, savo
gimtąja kalba vis dėlto laikė kuršių kalbą. Tai byloja, viena vertus,
lyg apie kažkokį sinkretinį savęs kaip lietuvio-kuršio suvokimą, kita
vertus, – apie kuršių kalbos dominavimą, apie stipresnes jos pozici-


 Cit. iš: Arūnė Liucija Arbušauskaitė, „Kuršių nerijos autochtonų (senbuvių)
tautybės suvokimo ypatumai“, in: Mažosios Lietuvos istorija ir etnografi-
ja: Mokslinės konferencijos, įvykusios 1993 m. gruodžio 10 d., medžiaga,
Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 1994, p. 11.

 Susistemintą statistiką žr.: ibid., p. 13–14.

14
jas. Mat kuršių kalba nerijoje nuo seno buvo laikoma žvejų, žvejybos
kalba, kuria žvejyboje su kuršiais ar net tarp savęs esą kalbėję ir kita-
taučiai. Tokia praktika buvo susijusi su veiksmingu prietaru, neva ki-
tos kalbos atbaidančios žuvis.
Remdamiesi lingvistiniais parametrais, kalbininkai jau seniai
yra nustatę, kad nerijos kuršiai arba, tiksliau, kuršininkai (latviškai
kursenieki) kalbėjo latvių kalbos tarme, kilusia iš pietvakarių Kuršo
latvių kalbos tarmių arba esančia genetiškai toms tarmėms labai ar-
tima. Tačiau netgi kalbininkai kartais atitolsta vien nuo lingvistinių
parametrų ir padaro kiek kitokias išvadas, kokias, pavyzdžiui, padarė
Pėteris Vanagas:

Aš sakyčiau, kad Kuršių nerijoje pastaraisiais šimtmečiais egzistavo pasto-

vi [pastāvīga] baltų kalba, kuri vystėsi nepriklausomai nuo savo istorinio
kamieno, labai intensyviai kontaktuodama su kaimyninėmis – lietuvių
ir vokiečių – kalbomis. Vis dėlto esmingiausiomis tokio savo požiūrio
priežastimis aš laikyčiau socialinę, politinę, istorinę ir etnopsichologinę
priežastis, bet ne lingvistinį aspektą.10

Kalbininkė Dalia Kiseliūnaitė kuršininkų kalbą vadina ne tik etno-

lektu, bet ir sociolektu, kadangi „[j]a kalbėjo beveik išimtinai vien
žvejų šeimos. Net dvikalbėse (kuršininkų ir lietuvių arba vokiečių)
šeimose žvejybai buvo pasirenkama kuršininkų kalba.“11
Santykiai tarp lietuvių ir kuršininkų nebuvę vien draugiški. Apie
tai, pavyzdžiui, byloja žymiosios Nidos dailininkų kolonijos vieno
pirmųjų gyventojų dailininko Maxo Pechsteino, itin suartėjusio su
kuršininkais, net plaukdavusio su jais į savaitės trukmės žvejybą,
atsiminimai: „Tada maniškiai žvejai kuršiai įgriūdavo į smuklę kaip

10
 Pēteris Vanags, „Kursenieki un to valoda Latvijas un latviešu pētījumos un
publikācijās”, in: Baltu filoloģija, 8. sēj., 1999, p. 118; išskirta – V. B.
11
 Dalia Kiseliūnaitė, „Paskutinioji kuršininkų karta. Etninės kultūros ir kal-
bos reliktai“, in: http://www.spauda.lt/voruta/tekstai/kurshes.htm (žiūrėta
2014 07 22).

15
praėjusių laikų užkariautojai ir išbaidydavo ten sėdinčius lietuvius,
kuriuos jie pranokdavo ūgiu, tarsi kranklių pulką lauk.“12
Latviškumas ir Latvija pačių kuršininkų savimonėje, kiek galima
spręsti iš įvairių dokumentų, atsiminimų, pasakojimų ir analizių,
pastaraisiais šimtmečiais būdavo aktualizuojami, bet minimaliai. Jų
tapatybė nepalyginamai labiau gravitavo vokiškumo ir Vokietijos
link, bet daugiausia, kaip rodo ir nauji Nijolės Strakauskaitės tyri-
mai13, buvo ir tebėra saistoma su pačia Kuršių nerija, jos istoriniu,
geopolitiniu likimu, ypač socioekonominiu statusu (žvejo amplua) ir
geografine lokalizacija, kraštovaizdžiu14. Tai atvejis, kai susiduriame
su ryškia ir savita lokalia, regionine saviidentifikacija ir savimone,
vengiančia tapatinimosi su kokia nors valstybe pagal pilietinę pri-
klausomybę, kokia nors tauta pagal kalbinę priklausomybę ar pan.
Susiduriame su atskira, labai savita baltiška bendruomene.
Latvijoje susidomėjimas kuršininkais kaip savais, kaip svetur
gyvenančiais tautiečiais, kaip ypatinga, tik nuo bendro kamieno is-
torinio likimo atskirta tautiečių grupe, kuriai reikią dėmesio, palai-
kymo ir paramos, buvo inspiruotas nacionalinio atgimimo idėjų. Jis
prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje ir tebesitęsia iki šiol. Kaip ryškus
tokio domėjimosi pastarųjų metų pavyzdys minėtinos Latvijos uni-
versiteto Filologijos fakulteto 2003–2006 m. organizuotos ekspedici-
jos į Kuršių neriją, aktyviai ieškant kuršininkų, jų palikimo, kultūros
pėdsakų15. Didesnės ar mažesnės ekspedicijos, individualios ir gru-
pinės kelionės ar net pavienių latvių mokslininkų, menininkų, rašy-
tojų vizitai į Kuršių neriją, susiję su interesu kuršininkams, vyko

12
 Cit. iš: Dietmar Albrecht, Keliai į Sarmatiją: Dešimt dienų Prūsijoje: Vietos,
tekstai, ženklai, vertė Osvaldas Aleksa, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 157.
13
 Žr.: Nijolė Strakauskaitė, Kultūros kraštovaizdis prie Kuršių marių, Klaipėda:
Klaipėdos universiteto leidykla, 2010, p. 13–135 ir kt.
14
 Tapatybinį susisaistymą su kraštovaizdžiu atspindi net kuršininkų įsivardi-
jimas: kāpenieki (kopų, nerijos gyventojai).
15
 Apie šias ekspedicijas žr.: Janīna Kursīte, „LU ekspedīcijas uz kuršu kā-
pām un citām rietumbaltu apdzīvotām vietām (2003.–2006.)”, in: Kursenie-
ki mainīgajā pasaulē: Rakstu krājums, sastādījusi Janīna Kursīte, Rīga: LU
Akadēmiskais apgāds, 2007, p. 63–79.

16
visą XX a. Turbūt intensyviausiai platesniuose Latvijos visuomenės
sluoksniuose kuršininkais domėtasi, apie juos rašyta pirmosios ne-
priklausomybės laikais – maždaug trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių
sandūroje. Tuo metu Latvijoje kalbėta apie būtinybę Kuršių nerijoje
steigti pradinę mokyklą su dėstomąja latvių kalba, mokėti stipendijas
gabiems kuršininkų vaikams ir jaunuoliams, kad šie vidurinį mokslą
ir universitetines studijas galėtų baigti Latvijoje, Lietuvos teritorijoje
gyvenusiems kuršininkams siųstos didelės latviškų knygų siuntos.
Šios ir panašios iniciatyvos16 (tiesa, didžioji dauguma iniciaty-
vomis ir liko), pažintinė informacija apie kuršininkus, jų istoriją,
dabartį, kalbinį, etninį ir panašų giminingumą su latviais, ekskur-
siniai įspūdžiai iš Klaipėdos, Kuršių nerijos – visa tai buvo viešinama
įvairiose publikacijose periodinėje spaudoje17. Kaip tų publikacijų
kompendiumą ir savitą jų tęsinį reikėtų vertinti 1933 m. Rygoje pasi-
rodžiusią gausiai iliustruotą knygą Kuršių žemėje ir pas jos žmones:
Stebėjimų ir atsiminimų knyga (Kuršu zemē un ļaudīs: Vērojumu un
atmiņu grāmata). 1933 m. gegužės mėnesį po Kuršių neriją keliavo
grupė leidinio Laisvoji Žemė (Brīvā Zeme) redakcijos darbuotojų. Mi-
nėta knyga, sudaryta iš pratarmės ir šešių straipsnių, gimė kaip jų
viešnagės nerijoje rezultatas.

16
 Jos susilaukė ganėtinai priešiško Lietuvos valdžios atsako (pavyzdžiui,
minėtų knygų siuntos buvo sulaikomos pasienyje), taip pat – neigiamos reak-
cijos lietuvių periodikoje. „[M]atyti aiškus siekimas kuršius [kuršininkus –
V. B.] padaryti Lietuvoj latvių mažuma. Šitam jokio pagrindo nėra, nes kuršių
[kuršininkų – V. B.] kalba ir jų savybės lietuviams ne mažiau artimos negu lat-
viams“, – dėl kuršininkų kalbos ir savybių aiškiai prasilenkiant su (moksline)
tiesa, bet tiksliai atspindint valstybinę poziciją rašyta anoniminiame straip-
snelyje „Latviai nori kuršius latvinti. Numatyta plati latvinimo programa“
(Lietuvos Aidas, 1933 01 16).
17
 Išsamią jų bibliografiją žr.: Krišs Kapenieks, Kursenieku etniskā kopiena
XIX gadsimta beigās–XX gadsimta pirmajā pusē: Skaits, izvietojums, vēstures
procesi: Promocijas darbs (Dr. hist.): [Rokraksts], Rīga: Latvijas Universitāte,
2013, p. 218–225. Šioje latvių istoriko disertacijoje nuosekliai atskleista Lat-
vijos visuomenės, mokslo ir meno žmonių, valstybės institucijų domėjimosi
kuršininkais, iniciatyvų jų atžvilgiu raida iki 1945 m.

17
 Vienas labiausiai dėmesio nusipelnančių yra rašytojo, žurnalisto
Aleksandro Gryno straipsnis „Kas darytina kuršių labui“. Jame išsa-
kytas gana epizodiškas, bet įdomus siūlymas orientuoti kuršininkų
tapatybę ne apskritai Latvijos, bet vakarinės jos dalies – Kuršo re-
giono – tapatybės linkme. Grynas siūlo atskirų teatro trupių gas-
troles Nidoje, kaip tinkamiausią repertuarą minėdamas būtent kur-
šišką Janio Rainio dramą Indulis ir Arija (Indulis un Ārija, 1911) ir
kuršiškumo substratą išlaikiusio Jekabo Janševskio romano Gimtinė
(Dzimtene, 1921–1925) scenai pritaikytą variantą. Nurodoma tokio
repertuaro pasirinkimo priežastis: Indulis ir Arija tam, „kad supa-
žindintume nerijos kuršius su senojo Kuršo kuršiais, su jų kovomis,
didvyriais ir likimais“, o Janševskio kūryba todėl, kad joje išryškėja
„Kuršo, kuršių žemės koloritas.“18 Be to, Janševskio knygos dėl glau-
džių istorinių-etninių kuršių ir kuršininkų ryšių kuršininkams būsian-
čios „lengviau suprantamos, tam tikra prasme artimesnės“19.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad patys kuršininkai kuršišką ir kitokį
latviškumą kaip genetinę, etninę, kalbinę ar kitokią savastį aktuali-
zavo, tačiau nežymiai ir labiau pasyviai. Tiesa, jie atsiliepė į minėtas
įvairias latvių iniciatyvas, svetingai sutiko įvairias latvių delegacijas,
atkeliavusias į jų žemę20 ir t. t., bet patys analogiškų iniciatyvų rodė
nepalyginamai mažiau.
Ir apibendrinant tai, kas pasakyta, ir užbėgant už akių kai kurioms
latvių literatūros Kuršių nerijos tema aptarimo išvadoms, keliamas
labai svarbus, nors gal maža dalimi ir hipotetinis šio straipsnio teigi-
nys, kad gerokai didesnio būta atvirkščio nei inicijuotasis poveikio.
T. y. ne kuršininkai dėl intensyvaus jiems iš latvių ir Latvijos pusės
rodomo dėmesio persiėmė latviškumu (epizodiškai būta ir to), bet
įvairialypė kuršininkų ir jų gyventos nerijos refleksija inspiravo kur
kas intensyvesnius pačių Latvijos latvių tautiškumo, jo plėtinių, jo

18
 Aleksandrs Grīns, „Kas darams kuršu labā”, in: Kuršu zemē un ļaudīs: Vēro-
jumu in atmiņu grāmata, Rīga: Brīvas Zemes izdevums, 1933, p. 52.
19
 Ibid., p. 53.
20
 Žr., pavyzdžiui: Heinrihs Zariņš, „Brauciens pa Kuršu zemi”, in: ibid., p. 7–23.

18
ribų ir paribių apmąstymus, kartais – net asmeninės, individualios
savasties svarstymus.
Kaip vienas tokių svarstymų vertintinas 1933 m. knygoje esan-
tis Julijaus Druvos pusiau publicistinės, pusiau eseistinės manieros
peizažinis eskizas „Sudiev vasarai Kuršių nerijoje“. Beje, juo, kaip
priartėjančiu prie beletristinės raštijos, sąlygiškai ir būtų galima
pradėti Kuršių nerijos vaizdinio latvių literatūroje pristatymą. Druvos
eskize apmąstoma žmogaus apskritai, sykiu ir paties rašančiojo
menkystė didingos gamtos, kokia regima nerijoje, fone. Provokuo-
jami psichologiškai ir egzistenciškai reikšmingi susitikimai su didin-
ga laukine nerijos gamta, leidžiamasi į subjektyvius išgyvenimus,
nugrimztama į autorefleksyvias nuotaikas: „Buvau paniręs į savo
asmeninio gyvenimo paskutiniųjų skausmingų įvykių analizę.“21
Akis į akį susitikdamas su nerijos gamtos unikalumu ir tuo metu
patirdamas nepakartojamus įspūdžius, Druva retoriškai klausia, ko
tokių įspūdžių akivaizdoje yra „verti mūsų rafinuotų laikų kultūros
mėgavimaisi, ką dabartinės trapios civilizacijos trūnijančių karūnų
fone reiškia žmogiškas šlovės ir garbės troškimas, ko vertas nepa-
sotinamas trumpalaikių ir netikrų miestietiškų džiaugsmų vaikyma-
sis“22? Kuršių nerija, jos sukelti išgyvenimai į šiuos retorinius klausi-
mus, žinoma, sufleruoja atsakyti nesureikšminant civilizacinės šlovės
ir garbės ar miestietiškųjų džiaugsmų.

Literatūriniai Kuršių nerijos pavidalai Latvijoje.

Nuo vertimų prie originalų

Pagrindine grėsme kuršininkų identitetui laikyta įsišaknijusi germa-

nizacija. Tokia nuostata iš tikrųjų atspindėjo realią padėtį. Todėl šiek
tiek paradoksalu, kad didžiausio atgarsio susilaukusia ir visokeriopai
paveikia literatūrinės kuršininkų, Kuršių nerijos recepcijos pradžia

21
 Jūlijs Druva, „Ardievas vasarai Kuršu kāpās”, in: ibid., p. 57.
22
 Ibid., p. 58.

19
Latvijoje tapo vertimas iš vokiečių kalbos23. 1933 m. sausio–kovo
mėnesiais laikraštyje Laisvoji Žemė dalimis publikuotas vokiečių
rašytojo Alfredo Karrascho (1893–1973) kuršininkiškos tematikos
romanas Pamok, spalvota vėtrunge..!, paantrašte pristatytas kaip
„Žvejo istorija iš Kuršių nerijos“ (Winke, bunter Wimpel..! Eine Fisch-
ergeschichte von der Kurischen Nehrung). Vokietijoje jis pasirodė
1932 m. ir buvo labai operatyviai išverstas į latvių kalbą pavadinimu
Vėliava kviečia (Karogs aicina). Po tęstinės publikacijos minėtame
laikraštyje dar tais pačiais metais jis Rygoje išleidžiamas atskira
knyga, kurios leidimas po metų pakartojamas, bet jau kitoje leidyk-
loje.
Karrascho romanas apie kuršininkus žvejus inspiravo, viena ver-
tus, apskritai didesnį, intensyvesnį latvių susidomėjimą Kuršių neri-
ja, kita vertus, ne vieno latvio apsilankymams nerijoje suteikė nau-
jų – literatūriniam turizmui būdingų – bruožų. Pavyzdžiui, džiaug-
tasi susitikimais su romano prototipais („Mes čia susitikome Karra-
scho romano Vėliava kviečia herojus: Peleikį, Marikę, Dovą ir senąjį
Mikį!“24), su žmonėmis, kurie pažįsta romano autorių (su Hermanno
Blode’s žentu dailininku Ernstu Mollenhaueriu25) ir pan. Taigi ro-
manas Latvijoje „tapo populiarus ir skatino patį skaitytoją keliauti į
Kuršių neriją ieškoti veikėjų prototipų“26. Didelį populiarumą liudija
tai, kad romanas netrukus buvo pritaikytas scenai: latvių rašytoja,
dramaturgė Elyna Zalytė 1934 m. išleido pagal jį parašytą pjesę, irgi
pavadintą Vėliava kviečia. Krišas Kapeniekas pažymi, kad norėdama

23
 „Vokiečiai, ilgus šimtmečius valdę Kuršių nerijoje, yra darę daug, kad čia
neskambėtų latvių kalbos kuršių tarmė“ (Pēteris Aigars, „Teiksmainā Kuršu
zeme”, in: Atpūta: [Literārs un populārzinātnisks žurnāls], 1938 07 08, p. 21).
24
 Heinrihs Zariņš, „Brauciens pa kuršu zemi”, in: Kuršu zemē un ļaudīs...,
p. 20. Dar žr.: Heinrihs Zariņš, „Pie Karogs aicina varoņiem: Peleiķu Mariķes
un Dova”, in: Brīvā Zeme, 1933 06 13.
25
 Žr.: Heinrihs Zariņš, „Brauciens pa kuršu zemi”, in: Kuršu zemē un ļaudīs...,
p. 22.
26
 Krišs Kapenieks, op. cit., p. 180.

20
„patirti romano dramatizavimui reikalingų įspūdžių“, rašytoja „1934 me-
tų liepą ir rugpjūtį daug dienų praleido Kuršių nerijoje“27.
Karrascho papasakota ir Zalytės perpasakota istorija apie svetur
naujos meilės ir laimės ieškoti iškeliavusį, bet galop gimtinėn pas
savo šeimą sugrįžusį žveją, kuriam atleidžia žmona ir sūnus, iš esmės
yra triviali ir sentimentaloka. Tačiau latvių skaitytojui svarbiausia jo-
je buvo kuršiška atmosfera, gimtinės meilės patosas. Finalinės tėvo ir
sūnaus susitaikymo, apsikabinimo scenos tiek romane, tiek pjesėje
apgaubiamos romantizuotais peizažiniais nerijos vaizdais: „Nerijos
kopos yra vienas vientisas didelis mirgėjimas“28; „Kur marė pakrantę
skalauja, / Kur smėlio kopos boluoja, / Ten stovi maža, varginga tro-
belė [...]“29 ir pan.
Latvijos spaudoje rašyta ir apie kelis pjesės pastatymus. Žinomiau-
sias jų įvyko Dailės teatre, 1934–1935 m. sezono pradžioje. Rašytojas,
žurnalistas, kritikas Janis Grynas šį pastatymą apibūdina taip: „E. Za-
lytė šį romaną sumaniai pritaikė scenai, meistriškai jį inscenizavo Ed.
Smilgis sykiu su savo konsultantais; iš jų O. Skulmei šįkart pavyko
žydrai-gelsvais potėpiais [kalbama apie scenografiją – V. B.] sukurti
charakteringą Kuršių neriją […]. Vėliavą [spektaklį Vėliava kviečia –
V. B.] publika sutiko pastebimai pagyvėjusi [ar redzamu sakustinā-
jumu].“30
Nemažą atgarsį, tiesa, neprilygstantį Karrascho romano sukelta-
jam, Latvijoje turėjo kuršininkės poetės Michaelos Kairis31 į latvių

27
 Ibid.
28
 Alfreds Karaša, Karogs aicina: Zvejnieku stāsts, tulkojusi Anna Kalniņa,
Rīga: Zemnieka Domas, 1933, p. 245.
29
 Elīna Zālīte, Karogs aicina: Skatu luga 3 cēlienos 8 ainās pēc A. Karaša ro-
māna, Rīgā: A. Gulbis, 1934, p. 46.
30
 Jānis Grīns, „Mūsu lielie teātŗi: [Chronika]”, in: Daugava: Literatūras, māks-
las un zinātnes mēnešraksts, 1934, Nr. 10, p. 960.
31
 Lietuvinti vardą, matyt, reikėtų: Michaelė arba Michelė, tačiau, kadangi
nepavyko apie ją rasti jokių biografinių duomenų, net gimimo ir mirties datų,
vardo rašyba paliekama tokia kaip latviškuose šaltiniuose.

21
kalbą išversti eilėraščiai. Kairis gyveno Juodkrantėje ir rašė vokiečių
kalba. 1936 m. pabaigoje leidinyje Laisvoji Žemė pasirodė anonimi-
nis trumpas straipsnis apie jos kūrybą, įrėmintas dviejų eilėraščių
vertimų ir iliustruotas sodybos fotografija, po kuria parašyta: „Žvejės
Michaelos Kairis namelis Švarcortėje.“32 Tų pačių metų rudenį Laisvo-
sios Žemės redaktoriaus Julijaus Druvos pastangomis buvo išleistas
nedidukas, tačiau labai aukštos poligrafinės kokybės Kairis eilėraščių
rinkinys Gimtinė (Dzimtene). Septyniolika Alfonso Francio išverstų
Kairis eilėraščių palydėti anonimine pratarme, ilgoku Ausmos Ruogos
įvadiniu straipsniu „Kuršių žvejų gyvenimas“, iliustruoti dailininko
K. Gaušės piešiniais Kuršių nerijos tematika.
Paprastumu ir nuoširdumu pasižyminti Kairis poezija, kuri latvių
skaitytojams buvo pristatyta kaip tėvynės meilės išraiška ir specifinio,
rūstaus jos grožio apdainavimas33, pirmiausia gali būti perskaitoma
taikant būtent geopoetinį kodą. Jos teminį ir prasminį branduolį su-
daro geografinių, gamtinių Kuršių nerijos dominančių bei detalių
poetizavimas, pasižymintis nuoširdumu ir primityvistiškam liau-
dies menui charakteringu naivumu. Kaip dominantės eilėraščiuose,
žinoma, iškyla kopos, pamario peizažas, vėjuotos žvejybinės panora-
mos, kaip detalės – nerijos šilų karaliumi vadinamo briedžio paveiks-
las, voverės, kopų usnies ir panašūs vaizdiniai. Atskirą dėmesį autorė
skiria savo tėviškei Juodkrantei.
Kairis vertimų knygą „kuršininkų rėmimo aktyvistai nugabeno ir į
Kuršių nerijos gyvenvietes“34. Tai buvo traktuojama kaip „sveikinimas
iš Latvijos, padėsiantis atsiminti tėvų kalbą ir kraujo priklausomybę
latvių tautai [asins piederību pie latviešu tautas]“35.

32
 „Kuršu dziesminiece dzied par savu zemi”, in: Brīvā Zeme, 1936 08 29,
p. 22.
33
 Žr.: „Uzruna lasītājiem”, in: Michaela Kairis, Dzimtene: Dzejoļi, tulkojis Al-
fonss Francis, [Rīga]: Latvijas Preses biedrība, 1936, p. 9; K. Rs., „Sveicinājums
no Kuršu jomas”, in: Rīts, 1937 02 11, p. 7; Līgotņu Jēkabs, „Jaunie”, in: Jaunākās
Ziņas, 1937 02 13, p. 11 ir kt.
34
 Krišs Kapenieks, op. cit., p. 180.
35
 K. Rs., op. cit.

22
 Minėtini ir kiti vokiškai rašytų literatūros kūrinių nerijos tema-
tika pėdsakai Latvijoje. Pavyzdžiui, 1933 m. žurnale Domas (Mintys)
publikuotas Karaliaučiuje gimusio vokiečių rašytojo Fritzo Kudnigo
(1888–1979) poemėlės Kuršių nerijoje (Im Kurische Nehrung) ver-
timas, 1942 m. vasarą okupacinės nacių valdžios Rygoje leistame
dienraštyje Deutsche Zeitung im Ostland (Vokiečių laikraštis Rytuose)
po nuotrauka su pakrantėje stovinčiomis kuršvaltėmis publikuotas
Haraldo Torpo eilėraštis „Kuršių nerija“ (“Kurische Nehrung”). Abie-
juose kūriniuose vaizduojamos panãšios kraštovaizdinės, sociokultū-
rinės nerijos realijos, tik Torpas jas nužymi šabloniškais štrichais36, o
Kudnigas tai daro daug išsamiau, autentiškiau ir, kiek galima spręsti
iš vertimo, gerokai meistriškiau.
Dažnai Kuršių nerijos poetu vadinamas Kudnigas yra prisipažinęs:
„[P]asivaikščiojimai [Kuršių nerijos] miškais ir kopomis, pamariu
ir pajūriu priklauso giliausioms mano gyvenimo dienoms.“37 Jis yra
išleidęs ne vieną nerijai skirtą knygą, sukūręs galbūt patį įspūdin-
giausią eilėraštį apie Nidą, prasidedantį iškalbinga eilute: „Mano gra-
žiausiasis kaimas plačiajam žemės rutuly!“ (“Mein schönstes Dorf im
weiten Erdenrund!”)38.
Poemėlę Kuršių nerijoje sudaro penkios nevienodo ilgumo dalys,
kurių vien pavadinimų išvardijimas gali atskleisti bendrus kuria-
mos panoramos kontūrus ir temines tendencijas: „Nerijos žvejai“,
„Kuršvaltės audroje“, „Marių pakrantėje“, „Kopų pušys“, „Kapinės ne-
rijoje“. Kūrinį persmelkiantys motyvai yra vėtros, stipraus vėjo, ku-
riems priešinasi ir kuršvaltės mariose, ir pušys kopose, ir net kryžiai
kapinėse:

36
 Žr.: Harald Torp, “Kurische Nehrung”, in: Deutsche Zeitung im Ostland,
1942 08 02, p. 12.
37
 Fritz Kudnig, “Wie ich zu meinem Nehrungs-Buche kam”, in: Fritz Kudnig:
Leben und Werk, zu seinem 85. Geburtstag am 17. Juni 1973, herausgegeben
von Erich Grimoni, [s. l.]: Landsmannschaft Ostpreußen, 1973, p. 17
38
 Fritz Kudnig, “Nidden”, in: http://kulturportal-west-ost.eu/biographien/
kudnig-fritz-3 (žiūrėta 2014 10 21).

23
 Visiems, kurie čia ilsisi, likimas nebuvo saldus,
Jie – vėtros auklėtiniai, ir varganas buvo jų stalas.
Ir štai, kada jų kaulus kopų smiltys dengia,
net kapo kryžiaus ramybėj vėjai nepalieka.39

Senų kapinių vaizdas atveda prie latvių literatūros Kuršių neri-

jos tema. Minėtame Ačio Keninio eilėraštyje „Nerijos kuršiai“, kuris
buvo išspausdintas dveji metai po Kudnigo poemos latviško vertimo
publikacijos, būtent kapinės tampa pagrindine veiksmo vieta. Jos,
bylojančios apie bendrą latvių ir lietuvių gyvenimą („[p]ar latvju-
lietuvju kopmūžu šeitan stāsta”40), šio epinio eilėraščio pasakotojui
keleiviui išprovokuoja norą kalbėtis su „sena tauta“, įgyvendinamą
pokalbiu su artimųjų kapų aplankyti atėjusiais senais vietiniais žmo-
nėmis. Vienas jų į klausimus, kaip ir kodėl jie kažkada atklydę čia, į
neriją, kodėl nepasilikę „gimtosiose protėvių sodybose / Už Marių
Lietuvoj ar latvių šventose giraitėse?“41, atsako ilgu retrospektyviu
pasakojimu, sudarančiu atskirą kompozicinę kūrinio dalį.
Pasakojama apie tai, kaip Kurše ponai du sykius nusavinę jų pro-
tėvių namus ir įdirbtas žemes (pirmieji minimi namai Gaikiuose
(Gaiķi), antrieji – Purvilkiuose), tad trečią sykį buvo ne tik įdirbami
nauji plėšiniai, bet sykiu dairomasi ramios vietos gyventi laisvėje.
Kaip toji vieta atrasta ir pasirinkta nerija, kur dosnius arimus, laukus,
pievas atstoja maitinančios marios: „[j]os – mūsų dirva, mūsų žalias
laukas“, „[m]ums Marios nuotaka, mums Marios motina meilinga“42.

39
 Fricis Kudnigs, „Kuršu kāpās”, atdzejojis Kārlis Dziļleja, in: Domas: Daiļlite-
ratūras, zinātnes un mākslas mēnešraksts, 1933, Nr. 5, p. 235. Latviškų eiliuo-
tų kūrinių čia ir toliau pateikiami prasminiai filologiniai straipsnio autoriaus
vertimai.
40
 Attis Ķeniņš, „Kāpu kurši”, in: Piesaule: Daiļliteraturas žurnals, 1935, Nr. 8,
p. 393.
41
 Ibid., p. 394.
42
 Ibid., p. 395.

24
 Eilėraštis užbaigiamas tokiais pasakojimą išklausiusio keleivio iš
Latvijos žodžiais:

– Dėkoju! Vienõs mes motinos, tas pats ir mūs lopšys.

Bet – kaip bus ateity?!
Ar iš tikrųjų svetimasis čia galop gaus valdžią?
O gal – petys petin! – kuršis, lietuvis, latvis
Čia susivieniję ir stiprūs sodins naujas alėjas?
Kad toje kryžkelėj tautų klestėtų ilgas gyvenimas:
Kaip aukso vainikas praeičiai, kaip laisvės mūs garantas!43

Į latvių kalbą verstuose nerijos tematikos vokiškuose kūriniuose

(Karrascho romane, Kudnigo poemoje, Kairis lyrikoje) panašūs isto-
riniai, nacionaliniai klausimai, peraugantys į geopolitinius ar jiems
artimus svarstymus, nebuvo keliami. Keninis savo eilėraščiu juos ak-
tualizuoja bene pirmasis latvių literatūroje, taip lyg apibendrindamas
pilietines, mokslines, žurnalistines ir kitokias ano meto latvių inicia-
tyvas ir lūkesčius, nukreiptus į kuršininkus, jų gyventą erdvę.
Eilėraštį „Nerijos kuršiai“ pokario metais Keninis pakoregavo ir
kaip atskirą kompozicinę dalį įtraukė į Kuršių nerijos poemą, 1946 m.
išspausdintą pagrindiniame Latvijos literatūros mėnraštyje Karogs
(Vėliava). Korekcijos, o ypač visos kitos poemos dalys byloja apie
pakitusią temos traktuotę. Svarbiausi pokyčiai, aiškiai nulemti so-
vietinės ideologinės konjunktūros, buvo trys. 1. Kaip negailestingas
priešas nuo ordino laikų, kaip pagrindinis ir kone amžinas blogis
hiperbolizuotai neigiamai vaizduojami vokiečiai („vokiečių vilkas“,
žvėris „iš amžių tamsumos“44, mirties šaltinis ir pan.). 2. Kuršių
(kuršininkų), latvių ir lietuvių bendrystė nerijoje įgauna itin ryškią
sovietiškai suprantamos „tautų draugystės“ spalvą, dar prisimenant

43
 Ibid.
44
 Atis Ķeniņš, „Kuršu kāpu poēma”, in: Karogs: Literatūras un mākslas mēneš-
raksts, 1946, Nr. 4/5, p. 391, 393.

25
ir estus, rusus, lenkus: „Tautų draugystė ir stipri tarybinė galia / Nu-
trenkė į pragarą vokiečių karo avantiūrą [vācu karadēku].“45 3. Poe-
tizuojama slavų ir bãltų (rytų pasaulio) vienybės, nukreiptos prieš
germaniškąjį vakarų pasaulį, idėja, kuriai sutvirtinti tradiciškai prisi-
menamas Žalgirio mūšis.
Iš 1935 m. eilėraščio į 1946 m. poemą perėjęs realistiškas nerijos
kapinių vaizdinys nemaža dalimi transformuojamas į „tautų kapinių“
vaizdinį („[d]abar jau tautų kapinėmis virto venedų, prūsų žemės“46),
suprantama, vėl kaltinant vokiečius. Bendras Kuršių nerijos paveiks-
las poemoje darosi reikalingas kone vien tik kaip paranki geopoetinė
ir geopolitinė atrama „amžinojo priešo“ – vokiečių pasmerkimui, „tau-
tų draugystės“ ir baltų-slavų „amžinosios“ vienybės propagandai.
Tais pačiais metais žurnalas Karogs išspausdino kelis Mirdzos
Bendrupės eilių ciklo Tarybų tautos susišaukia (Padomju tautas sa-
saucas) eilėraščius, kurių pirmasis vadinosi „Kuršių nerijos briedis“
(„Kuršu kāpu alnis”). Teminiu požiūriu jis tęsė nuo seno įsitvirtinusią
tradiciją poetizuoti šio gyvūno paveikslą, kuri buvo stipri tiek pub-
licistikoje, eseistikoje, literatūroje apie neriją, tiek jos ikonografijoje.
Taip, pavyzdžiui, elgėsi minėtoji kuršininkė poetė Kairis eilėraštyje
„Briedžių šilas“ („Alņu sils”, latv. vert. 1936), latvių rašytojas Pėteris Ai-
garas eilėraštyje „Kuršių briedžiai“ („Kuršu aļņi”, 1938) ir kt. Briedžio
vaizdinys įkomponuojamas į nerijos panoramą kaip neatskiriama,
net embleminė jos dalis. Tiek Aigaras, tiek ir kiti latvių autoriai kil-
nios povyzos gyvūno paveikslą tarsi „ištęsia“ nerijos laike ir sieja
kone išimtinai su kuršininkais, jų gyvenimo buitimi ir būtimi. Aigaro
eilėraštyje „Kuršių briedžiai“ griausmingai per metus ir šimtmečius
lekiantis briedis klauso jį šaukiančio vidinio balso „[k]uršiams kuršių
žemę duoti“, stebi, kada iš už užmigusių marių „[d]idžioji kuršių saulė
patekės“47.
45
 Ibid., p. 395.
46
 Ibid., p. 394.
47
 Pēteris Aigars, „Kuršu aļņi”, in: Atpūta: [Literārs un populārzinātnisks žur-
nāls], 1938 07 01, p. 6.

26
 Bendrupės traktuotė skiriasi. Viena vertus, ji priartėja prie Ke-
ninio poemai būdingų sovietinių ideologinių-poetinių klišių („tautų
draugystė“, vokiečių žiaurumas ir klasta), kita vertus, nerijos briedžio,
o per jį ir pačios nerijos paveikslas susiejamas nebe su kuršiais ir
kuršininkais, bet su Lietuva ir lietuviais. Kuršių nerija laikoma Lie-
tuvos žeme, kūrinys baigiamas patoso kupinu posmu, kuriame kvie-
čiama stebėti, kaip „[v]irš Lietuvos / Naujų žvaigždžių eisenoje /
Tviska oras.“48 Eilėraštyje nebėra jokių užuominų į latviškas nerijos
gyventojų šaknis ir apskritai į jokį nerijos latviškumą.
Bene aktyviausiai ir menine prasme neabejotinai sėkmingiausiai
į Kuršių nerijos temą latvių literatūroje buvo atsigręžta XX a. devin-
tajame dešimtmetyje, kai šios temos ėmėsi vieni žymiausių to meto
latvių prozininkai Margeris Zarinis ir Albertas Belas. Zarinis tuo metu
publikavo du kūrinius, kuriuose nerijos ir kuršininkų tema iškilo kaip
svarbi (apysakoje Kanklininkas požemio karalystėje) ar pati svarbiau-
sia (apsakyme „Baladė apie Kuršių marę“).
Kanklininkas požemio karalystėje – šmaikšti Orfėjo mito parafrazė,
pasakojanti apie tai, kaip „meno ir kultūros dievas Patrimpas“49 gun-
dymu ir apgaule įsivilioja kolūkio avių fermos vedėją gražiąją Madlieną
į savąją Šešėlių karalystę, kaip jos vyras Aloyzijas Krištopanas, muzi-
kantas, grojantis citra, leidžiasi žmonos vaduoti ir kaip jam tai pavyk-
sta. Kuršių neriją ir Kuršių marias iš dalies interpretuodamas kaip
politinį Sovietų Latvijos ir apskritai Sovietų Sąjungos paribį, Zari-
nis pirmiausia jas vaizduoja kaip mitologizuotą ribą tarp žemės ir
mistiškos Šešėlių, arba mirusiųjų, karalystės.

48
 Mirdza Bendrupe, „Kuršu kāpu alnis: (No dzeju cikla „Padomju tautas sa-
saucas”)”, in: Karogs: Literatūras un mākslas mēnešraksts, 1946, Nr. 6, p. 546.
49
 Margeris Zarinis, „Kanklininkas požemio karalystėje: Opera proza“, vertė
Lina Balčiūtė, in: Keturios latvių apysakos, sudarė Irena Sisaitė, Vilnius: Vaga,
1990, p. 170. Kūrinio santykis su minėto mito invariantiniu modeliu ir įvairiais
jo meniniais variantais, taip pat ir latviškaisiais (pavyzdžiui, Rainio misterija
Grojau, šokau (Spēlēju, dancoju, 1919)), yra gana plačiai aptartas Silvestro
Gaižiūno. Žr.: Silvestras Gaižiūnas, Klajojantys siužetai baltų literatūrose: Mi-
tai. Legendos. Literatūriniai tipai, Vilnius: LLTI, 2009, p. 73–78.

27
 Centriniai Šešėlių karalystės vartai, per kuriuos įeina mirusieji ir turistai,
yra prie akvadromo po Kuršių mariomis, tarp Juodkrantės ir Nidos. Per
ten ir jus įleis, bet – dėl dievo! – grįžti atgal per juos nebandykit (jei viskas
gerai klosis), ten baisiai daug sargų, muitininkų [...].50

Šešėlių karalystė apysakoje tiesiogiai asocijuojama su vadinamuo-

ju kapitalistiniu pasauliu ir lyg yra skirta jam šaržuoti, tačiau para-
doksaliai daug labiau šaržuoja pačią Sovietų Sąjungą, jos stagnaciją ir
demoralizaciją vėlyvaisiais brežneviniais metais. Kuršių nerijos, marių
ir jų aplinkumos geografinė erdvė, (neo)mitologiškai ją transformuo-
jant, labai išplečiama, jai suteikiamas papildomas – „paralelinis“ –
vertikalus matmuo. Toji erdvė paverčiama žaismingai dviprasmiška
riba tarp realaus ir irealaus pasaulio, sykiu – tarp laisvojo („kapita-
listinio“) ir sovietinio, tarp meno ir biurokratinio. Riba, varijuojant
Orfėjo mitą, yra peržengiama, pagrindiniai kūrinio herojai, naujoji
Euridikė Madliena ir naujasis Orfėjas Aloyzijas, patenka į visiškai sve-
timą „koordinačių sistemą“, kurią vien savo buvimu demaskuoja ne
tik kaip klaidingą, bet ir kaip vertybiškai, moraliai ydingą.
Dieteris Lampingas, rašydamas apie imaginacinę pasienio litera-
tūros topografiją, kaip tik ir akcentuoja, kad riba, siena egzistuoja ne
vien tam, kad skirtų, bet ne mažiau ir tam, kad būtų įveikta, taip „iš-
bandant naujas gyvenimo galimybes arba įgyjant laisvę“51. Zarinio
herojai iliustruoja abi šio teiginio dalis, tik antrąją labai paradoksa-
liu ir rašytojo neslepiamai ironizuojamu laisvės sampratos būdu –
kūrinys baigiamas sakiniais:

[...] ji [Madliena] neseniai prisiėmė naują soclenktyniavimo įsipareigojimą:

vietoj tūkstančio avių prižiūrėti tūkstantį penkis šimtus. Be to, jinai pri-
siekė niekad į jokias avantiūras daugiau nebesileisti.52

50
 Margeris Zarinis, op. cit., p. 191.
51
 Dieter Lamping, op. cit., p. 14.
52
 Margeris Zarinis, op. cit., p. 219.

28
 „Baladėje apie Kuršių marę“ Kuršių nerija labiau vaizduojama
ne kaip ribinė, o kaip daugiasluoksnė erdvė, tiksliau, kaip labai poli-
foniškas erdvėlaikis, kuriame vienu metu veiksmas vyksta ir XX a.
pabaigoje, ir to paties amžiaus pirmoje pusėje, o epizodiškai dar ir
viduramžiais. Apsakymas yra autobiografinis („Atvykau baigti ro-
maną [...]“; „Aš gyvenu Urbo kalno papėdėje. Ten rašytojai turi, galima
sakyti, vasaros dvarą“53), vietomis net primenantis dienoraštį, kurį
daugiausia diktuoja istorinių, kultūrinių ir meninių digresijų skati-
nama vaizduotė. Jis kuriamas postmodernaus koliažo principu, kurio
pagrindas – metatekstualūs ir intertekstualūs aprašymai ir pasakoji-
mai.
Kūrinys pradedamas taip: etnografinėse Nidos kapinėse pa-
sakotojas pamato ant medinių krikštų užrašytus vardus ir pavar-
des, o jų savininkai „Baltinis, Pelekis, Kirkė naktį man prisisapnavo
ir pasisiūlė baladės apie Kuršių marę prototipais“, sužlugdydami
ketinimą „šiame pasakiškame pusiasalyje rašyti realistinį romaną“54.
Rašomoje55 „baladėje“ itin sureikšminamas nerijos erdvėlaikio ir ap-
skritai erdvėlaikio daugiadimensiškumas, kuris autorefleksyviuose
kūrinio epizoduose pristatomas ne tik kaip „metodologinis“ kūrybos
principas, bet ir kaip metafizinė žmogiškosios egzistencijos savastis:

Jei tu, žmogau, regi ir girdi tik tai, kas yra, tu esi baisus skurdžius... Jei tavo
gyvenimas (vienas vienintelis) yra nerūpestingas mi-re-la ir tu manai, kad
tai mažoras, tu esi apgailėtinas... O jei pradedi kitiems tvirtinti, jog vietos
ir erdvės, kurią užima realusis pasaulis, tuo pačiu metu negali užimti ant-

53
 Margeris Zarinis, „Baladė apie Kuršių marę“, vertė Silvestras Gaižiūnas,
in: Novelės metai: 1988, sudarė Jūratė Sprindytė, Vilnius: Vaga, 1988, p. 332,
344.
54
 Ibid., p. 332.
55
 Tai, kad Zarinis dažname savo tekste sukuria įspūdį, kad tas tekstas yra ra-
šomas, kuriamas kone tiesiog skaitymo akimirkomis skaitytojo akyse, teigia
ir Zarinio prozos tyrinėtoja Lita Silova: „Zarinio prozos karnavalas (siužetinis,
kalbinis, vaizdų raiškos ir t. t.) gimsta ir egzistuoja skaitytojo akivaizdoje“
(Lita Silova, ... rakstnieks Marģeris Zariņš, Rīga: Zinātne, 2004, p. 130).

29
 ras, trečias ir ketvirtas – siurrealusis, tai jau yra homofonija. Vienkryptis
galvojimas ir primityvi jausena. Skruzdėlynas nėra polifonija. Skruzdės
solfedžiuoja harmoningais trigarsiais. Vienintelis žmogus, homo sapiens,
gali tapti polifonišku.56

Taigi apsakyme dominuoja absoliutus geografinių ir istorinių Kur-

šių nerijos vaizdų, situacijų polifoniškumas. Laiko kaleidoskopas keis-
damasis lekia nuo pat Petro Dusburgiečio eilutėmis atkeliavusios an-
trojo tūkstantmečio pradžios Neria Curoniensis, priešnacinės Vokieti-
jos nerijos, kuriose apsilanko pasakotojas, iki sovietinės Lietuvos neri-
jos. Erdvės nestabilumas yra liudijamas hofmaniškų poetinių viražų,
kai virš kopų matyti ne tik saulė ir dangus, bet ir tai, kaip „lekioja dujen,
toki kaip angelai... Spindinčiomis galvomis, kruvini...“57, kai Nida regi-
ma ir kaip „architektūrinis džiaugsmas“, ir kaip „fantazijos skrydis“58,
kai Urbo kalno poilsio namų kambarys virsta besisūpuojančia laivo
kajute ir t. t. Jungiamuoju ir absoliučiai dominuojančiu šio daugia-
lypio laiko ir peizažo dėmeniu visame kūrinyje išlieka kuršiškumas.
Išgalvojamos kuršininkiškos nuo krikštų „nusirašytų“ veikėjų istori-
jos, išskiriama ir cituojama kuršininkų kalba, vadinant ją nidiečių (ni-
denieku) kalba, minimas jos užrašytojas ir tyrinėtojas Karaliaučiaus
universiteto profesorius Adalbertas Bezzenbergeris, nepamirštamas
kuršininkiško romano autorius Alfredas Karrascha, aktualizuojami
kuršių ir kuršininkų istorijos, folkloro, etnografijos momentai etc.
Apsakymas įgauna istoriosofinės-kultūrologinės studijos apie Kuršių
neriją ir senuosius jos gyventojus bruožų.
Dar daugiau tokių bruožų turi Alberto Belo istorinis romanas
Žmonės valtyse, kurio veiksmas, tiesa, su nukrypimais į praeitį ir
ateitį, vyksta XIX a. antrojoje pusėje. Kuršių nerijos recepcija šiame
romane yra labai plati ir labai konceptuali, bent kiek išsamesnei jos
analizei reikėtų skirti atskirą nemažos apimties straipsnį, tad šiuo at-

56
 Margeris Zarinis, „Baladė apie Kuršių marę“, p. 342.
57
 Ibid.
58
 Ibid., p. 343.

30
veju vėlgi tenka apsiriboti ne plėtojant pačią analizę, bet pateikiant
vien apibendrinančius teiginius.
Belas romane modeliuoja sudėtingą geopolitinę pasienio, paribio
situaciją, vieno kaimo, Melnkrantės, likimu paraboliškai vaizduo-
damas Kuršių neriją kaip Prūsijos paribį, kuriame istorinis-etninis
kuršiškumas (kuršininkiškumas) susiduria su ekspansiniu valstybi-
niu vokiškumu. Pastarasis griežtai reguliuoja ir modifikuoja tradici-
nius ekonominius, edukacinius, religinius ir kitokius nerijos kuršių
santykius, laipsniškai transformuoja pačią kuršišką savimonę, kol ga-
lų gale visiškai ją nuslopina.
Ne kuršininkiška, bet būtent kuršiška savimonė kūrinyje didžia da-
limi pateikiama kaip bendralatviškos savimonės plėtinys: neva ji iki
pat XIX ir net XX a. pradžios buvo „užsikonservavusi“ Kuršių nerijoje,
laikėsi ant kuršių genties kalbos ir šlovingos, kovomis su vikingais
nužymėtos istorijos puoselėjimo. Nerijos kuršininkus vaizduodamas
kaip autentiškus, galbūt pačius autentiškiausius kuršius, Belas, kaip
jis ir pats pabrėžia įrašu tituliniame lape, yra istoriškai netikslus59,
tačiau romanas itin paveikus tautiškai. Paveikus, kadangi kūrinyje
vaizduojamo mažo Melnkrantės kaimelio, kurį po savimi pasiglemžia
didžiulė Sventės smėlio kopa, likime nesunku atpažinti grėsmes, ky-
lančias pačiai latvių tautai, Latvijai, kuri irgi gyvena geopolitiškai ne-
parankioje, t. y. ribinėje, vietoje. Slenkanti ir pamažu kaimą, o šiuo
atveju – ir tautą, laidojanti Sventės smėlio kopa yra aiški valstybinės
Prūsijos galios, kiekvienos imperinės valstybės asimiliacinės galios
mažų paribio tautų atžvilgiu alegorija.
Taip buvusių geografinių Kuršių nerijos realijų vaizdinį, smėliu
užpustomų kaimų vaizdinį Belas paverčia estetiškai ir kultūriškai
įtaigia istorine-politine alegorija. „Ne ant Sventės kalno [t. y. virš
užpustyto savo vaikystės ir jaunystės kaimo – V. B.] stovėjo laivų sta-

59
 Įrašas skelbia: „Tai ne istoriją aiškinanti knyga, o gana laisva fantazija kuršių
tema“ (Albertas Belas, „Žmonės valtyse“, in: Idem, Žmonės valtyse. Nemiga: Du
romanai, vertė Arvydas Valionis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
1992, p. 3).

31
tytojas Jonatanas Dardegis, o ant amžiaus ribos stovėjo“, – tokiu re-
ziumuojančiu sakiniu romano pabaigoje geografija tarytum galu-
tinai perverčiama į istoriją, dar pridedant: „1950 metais, praėjus
maždaug šimtui metų nuo Sventės kalno pajudėjimo ir penkeriems
metams po to, kai žmonija bendromis jėgomis sulaikė rudąjį svastikos
kalną [...].“60 Dmitrijus Zamiatinas Metageografijoje rašo, kad „[s]ienų
IGV [istoriniai-geografiniai vaizdiniai – V. B.] – tai vaizdiniai, tarytum
ištempiantys realią istorinę-geografinę erdvę ir sykiu tarsi pritrau-
kiantys, koncentruojantys skirtingas istorines epochas.“61 Melnkran-
tės kaimo ir jį pamažu užpustančio Sventės kalno siužetu sumaniai
koncentruojama kone visa kuršių-kuršininkų istorija, asociatyviai, o
vietomis ir tiesiogiai pritraukiant visos Latvijos istorijos aidus.
Tiesą sakant, Belas net latvių raštijoje, literatūroje nebuvo nei pir-
masis, nei vienintelis, kuris metaforizuotą slenkančių kopų, keliau-
jančio smėlio vaizdinį pasitelkė vietos gyventojų istoriniam likimui
apibendrinti. Anksčiau pristatytoje 1933 m. knygoje Kuršių žemėje ir
pas jos žmones Aleksandras Grynas gana pesimistiškai rašė: „Daugelis
požymių rodo, kad [...] šiuos mūsų tautos giminaičius užpustys ger-
manizacijos smiltys.“62 Iš baigiamųjų Ačio Keninio Kuršių nerijos po-
emos eilučių trykšte tryško naivus, pačią poemą į vidinį loginį priešta-
ravimą įstumiantis propagandos padiktuotas optimizmas: vokiečių
karinė galia „lyg Kopos slinko neaprėpiamais žemės plotais“63, bet tos
kopos buvo sustabdytos gyvybingos, stiprios ir vešlios dirvos, simbo-
lizuojančios sovietinę tautų draugystę. Vis dėlto Belo apibendrinimas
neabejotinai yra pats meniškiausias ir konceptualiausias.
Romane Žmonės valtyse trijų personažų paveikslais išreiškiamos
trys netiesiogiai tarpusavyje konkuruojančios idėjos, kuri galia iš trijų
realiai pajėgtų sustabdyti ar bent pristabdyti kaimo link atslenkančią
Sventės kopą, o sykiu – numanomą grėsmę kuršių tautai: religijos
60
 Ibid., p. 131, 134.
61
 Дмитрий Замятин, Метагеография, p. 159.
62
 Aleksandrs Grīns, „Kas darams kuršu labā”, p. 53.
63
 Atis Ķeniņš, „Kuršu kāpu poēma”, p. 395.

32
galia, meno galia ar mokslo galia. Kūrinio pabaigoje paaiškėja, kad
siūlymas stabdyti kopą remiantis mokslu, t. y. racionaliais (ap)skai-
čiavimais, buvo pats teisingiausias, tiksliau, vienintelis teisingas,
tačiau, nesulaukęs bendruomenės palaikymo, liko neveiksmingas.
Galiausiai trys minėtos idėjos – trys siužeto raidos alternatyvos tary-
tum „išskleidžiamos“ laike:

Pirmą tūkstantmetį valdė mistika, antras tūkstantmetis priklausė religi-

jai, o trečią tūkstantmetį valdys mokslas.
Žinoma, dėl to buvo galima ginčytis.64

Šiuo pasažu romanas akivaizdžiai reflektuoja savo siužetą, be to,

jame ataidi tiek pozityvistiniai Auguste’o Comte’o svarstymai apie
tris visuomenės vystymosi stadijas, tiek scientistinės XX a. pabai-
gos nuotaikos, tuomet populiarios tam tikruose sovietinės ir Vakarų
visuomenės sluoksniuose.

Išvados

Geopoetikos, kultūrinės geografijos, metageografijos ir joms artimas

teorines problemas analizuojantis Zamiatinas tikina, kad „[g]eogra-
finės rìbos (tarp vietų, rajonų, šalių, kraštovaizdžių) […] iš esmės yra
pačių svarbiausių, ryškiausių ir produktyviausių geografinių vaizdinių
gimimo vietos“ ir kad „[h]ibridinė meninė-geografinė erdvė labai stip-
riai išsiplečia, susidaro jos didelių mastelių iliuzija netgi tuo atveju,
jeigu geografinė veiksmo vieta realiai teužima nedidelę teritoriją.“65
Latvių publicistams, poetams, rašytojams Kuršių nerija, pirmiausia
aktuali dėl savo kuršiško, kuršininkiško substrato, patraukli dėl uni-
kalaus peizažo, išskirtinio gamtos grožio. Vis dėlto pristatytuose kū-

64
 Albertas Belas, op. cit., p. 131.
65
 Дмитрий Замятин, Метагеография, p. 44, 55; išskirta – Zamiatino.

33
riniuose ji bene konceptualiausiai interpretuojama būtent kaip ribinė
erdvė, kaip, pasitelkiant cituotus Andrejaus Bitovo žodžius, „ribõs
įtampos“ erdvė, ribą suvokiant istoriniu, politiniu, kultūriniu, geo-
grafiniu, (neo)mitologiniu, lingvistiniu ir kitokiais požiūriais.
Produktyviai kuriami gana „didelių mastelių iliuziją“ sudaran-
tys paties įvairiausio pobūdžio geografiniai Kuršių nerijos vaizdi-
niai, slepiantys ar, priešingai, atveriantys iškalbingas geopolitines,
geokultūrines, geoistorines potekstes. Atskirai reikėtų minėti: realis-
tinę ir romantizuotą literatūrinę nerijos vaizdiniją; propagandiškai
ideologizuotą vaizdiniją (pavyzdžiui, Keninio poemoje, Bendrupės
eilėraštyje); į konkrečias geografines nerijos erdves „įrašomus“ fik-
tyvius vaizdinius (pavyzdžiui, Belo romano Melnkrantės kaimą ir
Sventės kalną); tas konkrečias erdves (neo)mitologiškai ir kitaip „iš-
korijančią“, polifonizuojančią Zarinio prozos vaizdiniją.
Taigi greta tikrai gausios ir įvairios vokiečių literatūros Kuršių
nerijos tema, greta irgi įvairios lietuvių literatūros ta pačia tema, ir
latvių literatūra svariai prisideda prie daugiakultūrio ir daugiakal-
bio Kuršių nerijos įtekstinimo, įliteratūrinimo, prisideda prie naujų
literatūrinių-kultūrinių jos pavidalų kūrimo.

34
Latviai Dievų miške.
Dievų miškas Latvijoje

Įžanginės pastabos

Pradžioje reikėtų paminėti porą momentų, kurie labiausiai inspi-

ravo atlikti šiuo straipsniu viešinamą analizę. Pirmasis yra apiben-
drinamojo pobūdžio sakinys Balio Sruogos Dievų miške, skyriaus
„XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga“ pabaigoje, nuskambantis tarytum
finalinis jo akcentas ir pakartojantis du panašius to paties skyriaus
pradžios sakinius. Įžangai užtenka jį be jokių komentarų, tik su reikia-
mu kontekstu, vien pacituoti ir paryškinti:

[…] Bublitzas aiškino:

– Kalinių tarpe vienybės neturi būti. Kaliniai turi savo tarpe pjautis.
Kitaip jų nesuvaldysi…
Mūsų lageryje Bublitzo teorija buvo pilnai įgyvendinta. Kaliniai savo
tarpe ėdėsi, bet kiekvienas kas sau. Nebuvo susigrupavę pagal trikampių
spalvą ar tautybę. Žaliasai su raudonuoju galėjo gražiai sugyventi, lygiai
kaip bibelforšeris su homoseksualistu. Taip pat ir tautybės, kaip tokios,
savo tarpe nesiriejo. Retkarčiais pasimušdavo, ne iš pikto, dėl įvairumo
daugiau, – tuo viskas ir baigdavosi. Nuolatinio karo nebuvo. Sugyveno
gražiai. Tiktai vienų vargšų latvių visi vienodai nemėgo.

Antrasis momentas yra latvių literatūrologės Evos Eglajos-Krist-

sonės nuoroda į svarbią 1969 m. publikaciją Latvijos spaudoje ir
trumpas pastarosios referavimas bei komentavimas. Šioje publikaci-

 Balys Sruoga, „Dievų miškas“, in: Idem, Raštai, parengė Algis Samulionis, t. 4,
Vilnius: Alma littera, 1997, p. 416; išskirta – V. B. Toliau straipsnyje cituojant
Dievų mišką nurodomas šio leidimo puslapis.

35
joje pasakojama apie tai, kaip Latvijoje buvę Štuthofo kaliniai sureaga-
vo į Sruogos Dievų mišką, kai jis 1968 m. buvo išverstas į latvių kal-
bą. Dėl to kolegę Eglają-Kristsonę turbūt ne tik būtų galima, bet ir
derėtų pristatyti kaip idėjinę straipsnio (ar bent jau antros jo dalies)
bendraautorę. Pažymint, kad ji nuorodą į minėtą straipsnį ir glaustą
jo apžvalgą pateikia išsamioje studijoje „Lietuvių literatūra Latvijoje
ir latvių kalba. 1900–2007“, kuri paskelbta knygoje Latviai, estai ir
lietuviai: Literatūros ir kultūros kontaktai.
Pirmojoje straipsnio dalyje ieškoma atsakymų į šiuos pagrindi-
nius klausimus: 1) koks bendras lagerinės latvių bendruomenės
vaizdinys iškyla Dievų miške? 2) kokie ir kokių latvių portretai jame
tapomi, kas jų „prototipai“? 3) kaip bendrasis latvių tautos vaizdinys
ir atskiri latvių portretai koreliuoja tarpusavyje? Antrojoje straips-
nio dalyje svarstomi tokie klausimai: 1) kur ir kaip latvių skaitytojai
buvo supažindinami su Sruogos kūriniu? 2) kaip galėjo atsirasti svar-
bi „latvistinė“ kupiūra, verčiant knygą į latvių kalbą? 3) kaip Dievų
miško latviškąjį vertimą sutiko ir vertino Latvijoje gyvenantys buvę
Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniai?
Atsakyti į šiuos ir kitus, jiems artimesnius ar tolimesnius, klausi-
mus stengiamasi laikantis tyrimui kuo adekvatesnių metodologinių
paradigmų, iš kurių aktualizuojamos trys: imagologinė paradigma,
aprėpianti bendruomeninių, kolektyvinių tautinių įvaizdžių bei stere-
otipų konstravimo ir dekonstravimo laukus; kai kurios sociokritikos
nuostatos, padedančios aiškintis santykį tarp Sruogos pasakojamos
istorijos kaip fabulos ir istorijos kaip objektyvaus istorinio diskurso; re-
cepcijos teorijos paradigma, aktuali tiek aptariant Latvijos adresatų,
tiksliau, specifinės jų grupės reakcijas į Dievų mišką, tiek žvilgtelint į
patį latvišką vertimą.
Iš karto reikia pasakyti, kad visas paminėtas metodologines
perspektyvas Dievų miškui būtų galima taikyti daug plačiau negu


 Žr.: Eva Eglāja-Kristsone, „Lietuviešu literatūra Latvijā un latviešu valodā.
1900–2007”, in: Latvieši, igauņi un lietuvieši: Literārie un kultūras kontakti,
sastādītājs un zinātniskais redaktors Benedikts Kalnačs, [Rīga]: Latvijas Uni-
versitātes Literatūras, folkloras un mākslas institūts, 2008, p. 727–729.

36
jos pasitelkiamos šiame straipsnyje, kitaip tariant, taikyti anali-
zuojant ne vien latviškąjį knygos horizontą. Mat produktyvu būtų
kuo visapusiškiau ištirti visų į Sruogos akiratį lageryje patenkančių
tautų imagoantropologinio vaizdinio formavimo ypatumus, sykiu –
ir lietuvių savivaizdžio formavimo(si). Taip pat – ištirti aprašytų ar
tik užuominomis tepaminėtų konkrečių įvairių tautybių žmonių
asmeninių biografijų sąlyčius su Dievų miško tekstu, aiškinantis bei
praplečiant istorinius-biografinius knygos kontekstus; išanalizuoti
kūrinio vertimų į kitas kalbas recepcijų įvairovę bei pačių vertimų,
kaip poetinių ir ideologinių kūrinio interpretacijų, tendencijas.
Suprantama, kad tokiems visuminiams, sintetiniams komparaty-
viniams tyrimams prireiktų ištisos studijos, kurią veikiausiai turėtų
rengti ne vienas autorius. Tarpkultūrinių kontekstų, sąsajų, paralelių
tinklas knygoje toks tankus, kad jam bent kiek detaliau išnarplioti
prireiktų įvairių – polonistikos, germanistikos, judaistikos, rusistikos
ir kitokių – kompetencijų.

Latviai Dievų miške

Imagoantropologinis lagerio latvių bendruomenės vaizdinys

Imagologiniam, antropologiniam tyrimui Dievų miškas yra itin paran-

kus kūrinys, kadangi leidžia matyti lyginamąją įvairių tautų vaizdinių
perspektyvą, be to, ją pateikia įvairiausių sociokultūrinių grupių ir
bendruomenių fone. Kai kurie jo skyriai, pavyzdžiui, „XVII. Lietuvių-
lenkų reikalas“, „XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga“ ir kiti yra tiesiogiai


 Neringa Markevičienė pastebi, kad Algis Samulionis „buvo sukaupęs nemažai
medžiagos apie rusiškąją Dievų miško recepciją“ (Neringa Markevičienė,
Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ rašymo ir redagavimo istorija, Vilnius:
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 9), kad jis rašė „apie
Dievų miško refleksiją rusiškoje aplinkoje“ (ibid., p. 89), o pati išsamiai pri-
stato anglakalbių autorių reakcijas į Sruogos kūrinio anglišką vertimą (ibid.,
p. 112–130).

37
skirti tai perspektyvai parodyti ar net specialiai išryškinti. Straipsnyje,
kaip minėta, sukama aspektinio, epizodinio žvalgymo, keliu, koncen-
truojantis vien ties latvių vaizdiniu kaip vienu ryškesnių kūrinyje.
Manfredas Belleris savo svarstymus apie (pa)lyginimo techniką
imagologijoje pradeda teigdamas, kad stebint kitas šalis ir jų žmones
jie vertinami „ne tik iš asmeninės perspektyvos“, bet ir iš savo kilmės
šalies bei ten vyraujančių nuostatų perspektyvos, t. y. turint stipres-
nius ar silpnesnius jau iš anksto suformuotus stebėjimo ir vertinimo
kodus (stereotipus, įvaizdžius ir pan.). Sruogos atvejis atrodo esąs
kiek kitoks ir dėl situacijos, kurioje jo stebima bei aprašoma latvių
tautinė bendruomenė, atskiri jos nariai, ir dėl stebinčiojo-aprašan-
čiojo pozicijos, kuri ganėtinai subjektyvi, bet lyg ir neliudijanti jokių
išankstinių, iš Lietuvos „atsineštų“ nuostatų.
Apibendrinantis ar tokio link krypstantis latvių vaizdinys kny-
goje pasirodo maždaug 5–6 epizoduose. Dviejuose iš jų jis yra stip-
riai išplėtotas: minėtame skyriuje „XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga“ ir
skyriuje „LVIII. Latviški dalykai“. Palyginti didelis dėmesys latviams
turbūt labiausiai susijęs su kalinių, iš dalies ir su esesininkų, tautine
sudėtimi. „Lagerinė tautų sąjunga“ prasideda kalinių tautinės sudėties
santykio lageryje nusakymu:

Lageryje buvo dvidešimt keturių ar šešių tautų nariai […]. Visą laiką savo
skaičiumi vyravo lenkai […] Antrąją vietą skaičiaus atžvilgiu užėmė rusai,
trečią – vokiečiai, ketvirtą – lietuviai. Tačiau 1943 metų pačioj pabaigoj
lietuvius ir vokiečius staiga nukonkuravo ir ėmė lenktyniauti su rusais
ir lenkais – latviai. Staiga iš Rygos jų atbildino per vieną kartą ištisus tris
tūkstančius. (p. 412; išskirta – V. B.)


 Manfred Beller, “Die Technik des Vergleichs in der Imagologie”, in: Imagology
today: Achievements, Challenges, Perspectives / Imagologie heute: Ergebnisse,
Herausforderungen, Perspektiven (Series: Aachener Beiträge zur Komparatis-
tik, Bd. 10), herausgegeben von Davor Dukić, Bonn: Bouvier, 2012, p. 39.

 Kadangi lagerio valdžia „SSSR visas tautas“ (p. 412; išskirta – V. B.) laikė ru-
sais, faktiškai tautinė lagerio įvairovė buvo dar didesnė nei dvidešimt kelios
tautos.

 Toliau patikslinama, kad „[t]ai buvo įvairiaplaukė publika. Jos tarpe buvo

38
 Atitinkamai knygoje daugiausia vietos, dėmesio ir skiriama len-
kams, vokiečiams, lietuviams, be to, dar latviams ir žydams.
Su tautiškumo apibrėžtimis susijusios bet kokių tautinių bendruo-
menių charakteristikos, ypač jeigu jos yra apibendrinančio pobūdžio,
paprastai visada sukelia daug keblumų, nes atsiranda pagrįstų abe-
jonių dėl jų objektyvumo ir patikimumo. Gali kilti etinių problemų,
su kuriomis, manyčiau, yra susijęs Melindos Corey atsiliepimas apie
Dievų miško angliško vertimo rankraštį, kuriame ji rašo: „siūlyčiau […]
pirmiausia pabraukyti ir paredaguoti ryškesnes nacionalistines dalis“.
Vis dėlto bandant apibrėžti, kokie tautiniai latvių lagerio bend-
ruomenės bruožai yra Sruogos aiškiai išryškinami ar net tiesiogiai
įvardijami, reikėtų minėti šiuos: 1) išdidumas, didžiavimasis savo
tautybe („Latviai iš pat pradžios lageryje laikėsi labai išdidžiai, didžia-
vosi savo latviška kilme“, minimas „latvių rasinis išdidumas“; p. 412);
2) tautinis homogeniškumas, uždarumas, vieningumas („Laikėsi vi-
suomet būreliais savo tarpe, stengėsi net latviškas darbo komandas
sudarinėti“; p. 412); 3) darbštumas, autoriui įtarinėjant, kad taip jie
nori įtikti lagerio valdžiai ir gauti privilegijų („Darbą latviai dirbo labai
rūpestingai“, „rūpestingumas katorginiame darbe“; p. 412); 4) nepap-
rastas, tiesiog hiperbolizuotas, užsispyrėliškas dainingumas, erzinan-
tis aplinkinius („Jie nuolat dainuodavo latviškas dainas – ir lageryje
betupėdami, ir eidami į darbą, ir grįždami iš jo, vis traukdavo dainą
su priemiestiniu refrenu: ‘Dzimdzi rim dzim dzim!’“, „Traukė latviai
savo dainą, rimdzimdziavo, nors tasai refrenas daugybę nemalonumų
jiem pridarydavo…“, „Kiti kaliniai, ypač lenkai, stačiai siusdavo nuo tos
dainos“; p. 412, 413, išskirta – V. B.).
Būtent visi šie „tautinio būdo“ bruožai Sruogos pateikiami kaip
priežastis, dėl ko latvių bendruomenės santykiai su kitais kaliniais
Štuthofo lageryje buvę įtempti, dėl ko šios bendruomenės žmonės
buvę nemėgstami: „visi lagerio piliečiai pasidarė vieningai neigiamai

nemaža ir rusų, bet kadangi jie buvo Latvijos piliečiai, mokėjo latviškai, jie
buvo užrašomi latviais“ (p. 412; išskirta – V. B.).

 Cit. iš: Neringa Markevičienė, op. cit., p. 122; išskirta – V. B.

39
nusiteikę latvių atžvilgiu“, „Užtarėjų latviam niekur neatsirado. Iš
dvidešimt penkių lageryje gyvenusių tautų nė viena latvių nemėgo“,
„Tiktai vienų vargšų latvių visi vienodai nemėgo“ (p. 412, 413, 416).
Paskutinis sakinys, pasak tekstologės Neringos Markevičienės, paties
Sruogos buvo papildytas tolimesne fraze, kuri, beje, jokiuose knygos
leidimuose nefigūruoja, yra tik kūrinio mašinraštyje: „Tiktai vienų
vargšų latvių visi vienodai nemėgo, – ne dėl rasinių sumetimų…“:
„Rankraščio tekste šio rasinės nesantaikos priežastį atmetančio ak-
cento [t. y. frazės „ne dėl rasinių sumetimų…“] dar nebuvo. Jis atsira-
do tik mašinraštyje. Sruogai buvo ypač svarbu pažymėti, kad latviai
nemėgti ne dėl jų tautybės, bet dėl išdavikiško prisitaikymo.“10
Kalbant apie latvių bendruomenės „nemėgimą“ ir aktualizuo-
jant tai fiksuojančius Sruogos teiginius keltinas toks svarbiausias
klausimas: ar šiais teiginiais išsakomas labiau subjektyvus kny-
gos autoriaus požiūris, ar lageryje daugmaž realiai, objektyviai eg-
zistavusios visuotinės nuostatos latvių bendruomenės atžvilgiu?
Vienareikšmiškai atsakyti keblu, bet tam tikru atsakymu galima lai-
kyti šį niūrų knygos epizodą:

[…] 1944 metų kovo mėnesį atėjo įsakymas du tūkstančius kalinių

pasiųsti į Matthauseno koncentracijos lagerį – uolų skaldymo darbam,
itin sunkiem. Kalinių parinkimas priklausė nuo lagerio pareigūnų, – SS
ir kalinių, dirbusių administracijoje. Per tris dienas buvo surinkta du
tūkstančiu kalinių, – ir jie buvo – visi latviai.
Kad ir kažkokia dvokianti velnio duobė buvo tasai Stutthofas, bet
vis dėlto jis toli gražu buvo ne Matthausenas, – toji skerdykla akmenų


 Tai tiesiogiai nesusiję ir autoriaus nesusiejama, bet vis dėlto atkreiptinas
dėmesys, kad tame pačiame Dievų miško skyriuje yra išsakomas ir priešingas
„tautinis“ apibendrinimas: „Gerbė [visas lageris] ir visus estus“ (p. 415), už-
baigiantis pasakojimą apie sunkiasvorio esto boksininko muštynes su lagerio
valdžia.

 Žr.: Neringa Markevičienė, op. cit., p. 349.
10
 Ibid., p. 350.

40
 skaldyklose! Vargu kas iš tų dviejų tūkstančių latvių išliko gyvas tenai…
(p. 413, išskirta – V. B.)

Taigi latvių kalinių Štuthofe, kurių, anot Sruogos, būta daug nuo
1943 m. pabaigos iki 1944 m. kovo mėnesio, vėliau labai sumažėjo.
1944 m. rudenį situacija pasikeitė:

1944 metų rudeniop vėl pradėjo traukti į lagerį šimtais… latviai, pilna
SS uniforma, su savo feldfebeliais ir karininkais. Ir jie apsigyveno krūvoj,
savo SS pulkininko priežiūroj, kuris juos mušdavo kaip ciuckas. Apsigy-
veno krūvoj – ir vėl po lagerį pasklido tas nevalyvasai: „Dzimdzi rim dzim
dzim!“
Vokiška SS uniforma ir tasai refrenas – jau būtų visiškai pakankama
priežastis, kad lagerio visuomenė būtų neigiamai nusiteikusi atvykėlių
atžvilgiu. (p. 415)

Vėl akcentuojami tie patys bruožai: tautinis vieningumas, uždaru-

mas (Net du kartus pakartojama: „apsigyveno krūvoj“), išskirtinis,
tačiau sunkiai aplinkiniams suvokiamas ir jų netoleruojamas dai-
ningumas, darant tą pačią išvadą apie „lagerio visuomenės“ neigiamą
nusiteikimą naujos latvių bendruomenės atžvilgiu, kurį ypač sustip-
rina tos bendruomenės narių dėvima SS uniforma. Be to, formuluotė
„jau būtų visiškai pakankama priežastis“ netiesiogiai, bet lyg ir sako,
kad būta ir kitų negatyvaus „nusiteikimo“ priežasčių.
Latviškų dainų refrenas (juo, suprantama, šiek tiek ir pačios
dainos) apibūdinamas keistu epitetu „nevalyvasai“, turinčiu reikšti
„netikęs“, „negeras“, „nelemtas“11. Vėlgi sunku spręsti, ar jis atspindi
vien Sruogos, ar platesnes – ir kiek platesnes – „lagerio visuomenės“
nuostatas. Pavyzdžiui, Stasio Ylos atsiminimų apie Štuthofą Žmonės

11
 Žr.: Lietuvių kalbos žodynas, el. variantas, atnaujinta versija, redaktorių ko-
legija: Gertrūda Naktinienė (vyriausioji redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė
Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė, 2008; prieiga per inter-
netą: http://www.lkz.lt (žiūrėta 2016 10 04).

41
ir žvėrys Dievų miške (1951) viename epizode pasakojama lyg ir apie
tuos pačius įvykius, bet visai kitokiomis intonacijomis, visiškai kitaip
vertinant latvių dainavimą:

Kartais blokiniai ar jų sekretoriai įsakydavo maršuoti Himmlerio Alėja ir

dainuoti savo tautines dainas. Kartą mes išgirdome lietuvišką meliodiją
ir manėm, kad naujas lietuvių būrys atsirado. Pasitikrinę sužinojome, kad
tai latvių kariškas dalinys, matyt, nusikaltęs vokiečiams ir atsiųstas čia
atgailoti. Jie dainavo savo žygio dainas, nukreiptas net prieš pačius vo-
kiečius. Tai buvo žygio daina į mirtį, ne į laisvę. Dauguma tų latvių, atėjus
rudeniui ir žiemai, neišlaikė ir mirė.12

Yla užsimena, kad „Sruogai iš karto nepatiko „latviai“, todėl jis

demonstratyviai posėdyje nepasirodė.“13 Kabutės turėtų reikšti, kad
turimi galvoje tik tie latviai, kurie sykiu su Sruoga ir Yla gyveno tame
pačiame „garbės kalinių“ bloke. O minimas posėdis buvo skirtas lage-
rio lietuvių ir latvių šviesuomenės diskusijai apie planuojamą pokarinę
„Baltijos kraštų uniją“, kurios fone neišvengiamai iškilo „priekaištų
latvių politikai Lietuvos atžvilgiu“ tarpukariu, aišku, Lenkijos ir Vil-
niaus klausimais14. Dėl to galima daryti labai atsargią prielaidą, kad
Sruogos ne itin palankus nusiteikimas lagerio latvių bendruomenės
atžvilgiu gal ir gali būti susijęs su šiais, tarpukario politikos, reikalais.
Tačiau tai tik prielaida, nepaneigianti anksčiau išsakytos minties, kad
Dievų miško autorius rodo ne kokias nors išankstines nuostatas visos
latvių tautos atžvilgiu, bet tik tas, kurios situaciškai susiformuoja la-
geryje jam stebint tenykštę latvių bendruomenę.
Bet kokiu atveju, net turint galvoje būtent tautiniu pagrindu
atrinktų dviejų tūkstančių latvių išvežimą į Matthauseno akmenų skal-

12
 Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške: Kaceto pergyvenimai, Putnam,
Conn.: Immaculata, 1951, p. 350.
13
 Ibid., p. 355.
14
 Žr.: ibid.

42
dyklas, lieka ne visai atsakytas klausimas, ar tikrai lageryje „[t]iktai
vienų vargšų latvių visi vienodai nemėgo“? Perklausiant konkrečiau
ir detaliau: ar nemėgo „tiktai“ latvių, ar nemėgo „visi“, ar „vienodai“
nemėgo ir t. t.? Kitaip tariant, išlieka abejonių, ar Sruoga tikrai išsako
visuotines, platesnes nuotaikas ir nuostatas, ar labiau – subjektyvų
savo nusiteikimą? Tarkime, minėtasis Yla, nors vietomis ir atkreipia
dėmesį į latvių neįprastą, kartais nelabai malonų „kitoniškumą“ lygi-
nant su lietuviais15, tačiau apskritai rodo aiškų palankumą latvių tau-
tybės lagerio kaliniams.
Atskirai reikėtų paminėti, kad kai kurios pastraipos ar jų dalys,
atskiri sakiniai ar jų dalys, kur lagerio latvių charakteristikos yra
pabrėžtinai negatyvios, iki 1997 m. Dievų miško leidimo naujų
Sruogos Raštų ketvirtame tome apskritai niekur nebuvo publikuo-
tos16, o kai kurie smulkūs pavieniai teksto fragmentai nepateko ir į
šį leidimą. Vienas redaktorius buvo išbraukęs net „visą LVIII skyrių
‘Latviški dalykai’. Braukė turbūt dėl kritiško atsiliepimo apie Ganso
lageryje buvusius latvių esesininkus, kurie […] buvo abejingi savo
tautiečiams“17. Iš trijų minėtų sakinių apie tai, kad lageryje latvių
bendruomenė buvo nemėgstama (žr. p. 412, 413, 416), tik jau ne kartą
cituotasis „[t]iktai vienų vargšų latvių visi vienodai nemėgo“ (p. 416),

15
 Pavyzdžiui: „[…] psichologinis skirtumas buvo jaučiamas, skirtumas tarp
latviško individualizmo ir lietuviško bendruomeniškumo, latviško prak-
tiškumo ir lietuviško nuoširdumo, latviško prisitaikymo prie bet kurių
aplinkybių ir lietuvių pastangos saugoti principą, nors dėl to reikėtų sudėti
nemaža aukų“; „Ką atnešdavo mūsų Striubelis [lietuvis esesininkas – V. B.],
mes dalinomės su visais – ir su latviais, o ką jie gaudavo [iš latvių esesininkų
– V. B.] – su mumis nesidalino. Mūsiškiai reikalavo teisingumo ir lygybės. Lat-
viai buvo nepatenkinti ir nelabai norėjo su tuo sutikti. Tada buvo nutarta ne-
sidalinti ir su jais tuo, ką Striubelis atnešdavo mums“ (ibid., p. 356, 435). Yra
ir kitų apibendrinančių Ylos minčių dėl „nacionalinio būdo“ skirtumų.
16
 Tarkime, skyriaus „XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga“ visa 5 pastraipa, didelė
7 pastraipos dalis iki žodžių „1944 metų kovo mėnesį…“, 8 pastraipos antras
sakinys (žr.: Balys Sruoga, op. cit., p. 412, 413).
17
 Neringa Markevičienė, op. cit., p. 396.

43
užbaigiantis XXXIV skyrių, buvo publikuojamas visuose lietuviškuose
knygos leidimuose18.

Iškilios latvių asmenybės tekste ir „už teksto“

Skyriaus „LVIII. Latviški dalykai“ pirmoje pastraipoje yra sakinys „Mūsų

bloke gyvena keletas buvusių latvių visuomenės veikėjų“ (p. 543).
Su vienu iš tų „visuomenės veikėjų“ susiejamas šiame skyriuje esan-
tis dar vienas apibendrinantis lagerio latvių nacionalinio paveikslo
potėpis, sykiu išplėtojant patį išbaigčiausią latvio portretą kūrinyje.
Sakoma, kad nors „latviai buvo visi sveiki, gerai subudavoti, gaspado-
riškai tvirti vyrai“, tačiau „pasižymėjo labai savotišku, retai kur kitur
pasitaikančiu būdo bruožu“ (p. 546, išskirta – V. B.) – mirti dėl men-
kiausios ligos:

Gauna latvis kokį bronchitėlį ar kokį menkystą gripelį. Kitas dėl to tik-
tai nusičiaudėtų – ir visa liga būtų baigta. Rusas, pavyzdžiui, net šiltinę
lageryje pasigavęs, nuo bet kokios piliulės, būdavo, pagyja. […] Lat-
viai gi į ligų reikalą žiūrėjo daug rimčiau. Latvis, gripelyje dasikasęs iki
38 laipsnių šilimos, būdavo, sunkiai atsidūsta ir pareiškia:
– Blogai. Aš dabar mirsiu. Taip maždaug po trijų dienų…
Ir ištesėdavo, žaltys, savo žodį! Kai latvis pasakė: blogai, – tai kad ir
kažkokia menkysta jisai sirgtų, vis tiek jisai mirs, nors tu jam šimtus viso-
kių piliulių suvarytum. Stačiai neįmanoma suprasti, kaip jie sugebėdavo
duotąjį žodį nustatytu laiku ištesėti! Ir – ištesėdavo. Jei jau latvis pasakė,
kad jis mirs – šventa. Jis neapgaus. Mirs kaip reikiant, – juokų nekrės.
(p. 546)

18
 Šiuos ir kitus latvišką tematiką plėtojančių knygos skyrių tekstologinius niu-
ansus yra itin detaliai išanalizavusi Markevičienė monografijoje Balio Sruo-
gos kūrinio „Dievų miškas“ rašymo ir redagavimo istorija (žr.: ibid., p. 339–350,
396–397 ir kt.).

44
 Lygiai tokiu būdu miršta vienas iš minėtų latvių visuomenės vei-
kėjų „Rygos universiteto profesorius, pirmojo Latvijos prezidento
sūnus, Konstantinas Čakstė“ (p. 546–547), knygoje apibūdintas kaip
„[t]virtas vyras, atletas stačiai“, kaip „[l]abai geras kolega“ (p. 547).
Sruoga sava, graudžiai žaisminga maniera ir santykinai detaliai apra-
šo pokalbį su Čakste, jo ligą, agoniją, mirtį, šermenis, laidotuves ir
„ekshumaciją“, kuri reikalinga patikrinti, ar velionis nebuvo palaido-
tas su auksiniais dantimis.

Staiga jisai suserga. Temperatūra pakyla iki 38,2 laipsnių.

– Blogai, – sako Konstantinas, – dabar aš mirsiu.
– Na, Konstantinai, kad tu taip neprotingai juokauji!
– Bet aš jum tikrai sakau, kad mirsiu. Po trijų dienų.
Kas gi juo gali tikėti?! Konstantinas, toks protingas vyras – ir mirs da-
bar be niekur nieko! Pfui, Konstantinai!
[…]
Ir ką gi? Lygiai po trijų dienų Konstantinas mirė – kažkokia keista,
nežinoma, nesuprantama liga.19 (p. 547)

Nelabai aišku, ar Čakstės istorija pasitelkiama minėtam, kaip

įvardija Sruoga, latvių „būdo bruožui“ – mirti dėl, kaip jam atrodo,
nereikšmingo negalavimo – iliustruoti, ar, priešingai, kaip tik ne ilius-
truoja, bet priešingai – inspiruoja šio bruožo išryškinimą ir aprašymą?
Bet kokiu atveju lieka klausimas dėl šio bruožo, kaip apibendrinančio
lagerio latvių bendruomenę, patikimumo, nes analogiškų kitų konkre-
čių mirčių istorijų ar duomenų, užuominų apie jas, jų dažnumą, jų sta-
tistiką toje bendruomenėje Sruoga nepateikia.
Galima įžvelgti dvi priežastis, leidžiančias manyti, kad Čakstės is-
torija autoriui yra svarbi labiau pati savaime, o ne „iliustraciniais“ tiks-
19
 Yla savo atsiminimuose, skyrelyje „Čakstės mirtis“, rašo: „Pakviestas gyd. Wit-
kowskis jokios tikslios diagnozos negalėjo nustatyti. Davė vieną kitą švirkštą
širdžiai stiprinti – ir viskas. Kitokių priemonių jis ir neturėjo“ (Stasys Yla, op.
cit., p. 439). Čakstei mirus, „[b]uvo konstatuotas nervų priepuolis, o galbūt ir
plaučių uždegimas“ (ibid.).

45
lais. Pirmoji: buvęs Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profeso-
rius empatiškai išgyvena liūdną Latvijos universiteto profesoriaus
likimą, t. y. ekstremaliomis sąlygomis kolegiškas („[l]abai geras kole-
ga“) dviejų profesorių ryšys patiriamas itin skaudžiai. Antroji prie-
žastis: Čakstės asmenybės politinė svarba, jo simbolinis vaidmuo to
meto Latvijos istorijoje. Sruoga rašo: „Konstantinui laidoti iš Bratkės
išpirkome šiokių tokių privilegijų. Pašarvojome palėpėje tokioje,
skersvėjy. Garbės sargyboje stovėjome. Latviai esesininkai ateidami iš-
sitempę stūksojo. Duobę parūpinome ant kalnelio po beržais“ (p. 547,
išskirta – V. B.).
Kodėl itin sunkioje lagerio evakuacijos situacijoje organizuojamas
išskirtinis mirusio kalinio pagerbimas: gaunamos tam tikros privile-
gijos, laidojama ne bet kur, bet „ant kalnelio“, yra garbės sargyba,
kurioje stovi net… latvių esesininkai? Norint atsakyti į tą klausimą,
reikia bent trumpai pasiaiškinti, kas labai svarbaus šiuose Dievų miš-
ko epizoduose ir visame LVIII skyriuje lieka nepasakyta.
Istorikas Vytautas Merkys, pristatydamas Ylos atsiminimų knygą
Žmonės ir žvėrys Dievų miške, labai įžvalgiai pastebi: „S. Ylos dides-
nis konkretumas padeda suprasti B. Sruogos literatūrinę potekstę,
tipizuotų portretų pasirinkimo principus ir priežastis.“20 Tai, kas
Sruogos šykščiai tepasakyta pora sakinių: „Mūsų bloke gyveno kele-
tas latvių. […] Mūsų bloke gyvena keletas buvusių latvių visuomenės
veikėjų“ (p. 543), Ylos atsiminimuose išplėtota atskiru skyreliu „Lat-
viai“, tuos „veikėjus“ įvardijant ir pristatant gana išsamiai, ypač tris iš
jų, pačius svarbiausius: Konstantiną Čakstę, Bruno Kalninį ir Liudvi-
ką Sėją.

Jie trys, kartu su krikščionių demokratų vadu vysk. Juozapu Rancanu,

buvo sudarę vokiečių okupacijos metu Vyriausiąjį Latvijos Išlaisvinimo
Komitetą. Jų rezistencinis darbas kažkokio ryšininko buvęs išduotas Esti-

20
 Vytautas Merkys, „Stasys Yla ir jo atsiminimai“, in: Stasys Yla, Žmonės ir
žvėrys Dievų miške: Kaceto pergyvenimai, Kaunas: Šviesa, 1991, p. 397.

46
 joje, ir vokiečiai juos uždarė į Rygos kalėjimą. Priartėjus prie Latvijos bol-
ševikams, vokiečiai juos paėmė iš kalėjimo, susodino į laivus ir atgabeno
į Stutthofą.21

Ylos apibūdinimas kiek netikslus, nes minimą organizaciją suda-

riusiųjų sąrašas buvo ilgesnis, be to, ji vadinosi ne Vyriausiuoju Latvi-
jos išlaisvinimo komitetu, o Latvijos centrine taryba (Latvijas Centrālā
Padome, 1943–1951). Taryba ir nacistinės, ir sovietinės okupacijų
metu iki pat jos veiklos pabaigos formaliai egzistavo kaip legitimi
tarpukario Latvijos Seimo teisių perėmėja ir tęsėja, simboliškai tai
įteisindama garsiuoju 1944 m. kovo 14 d. memorandumu, kurį pasi-
rašė 189 Latvijos politiniai ir kultūros veikėjai. Čakstė buvo vienas
pagrindinių Latvijos centrinės tarybos įsteigimo iniciatorių ir pirma-
sis jos pirmininkas. 1944 m. balandžio 29 d. gestapas areštavo Tary-
bos pirmininką Čakstę ir dar du jos narius: buvusį ilgametį Latvijos
Seimo narį socialdemokratą Kalninį ir buvusį Latvijos užsienio reikalų
ministrą, diplomatą, Latvijos pasiuntinį Lietuvoje Sėją. Iš pradžių jie
visi trys kelis mėnesius kalinti Rygos kalėjime, po to – šiek tiek Salas-
pilio konclageryje, o paskui, 1944 m. rudenį, pervežti į Štuthofą.
Taigi išskirtinis velionio Čakstės pagerbimas nelengvomis evakuo-
jamo lagerio sąlygomis, Sruogos aprašomas skyriaus „LVIII. Latviški
dalykai“ pabaigoje, gali būti adekvačiau suvokiamas tik žinant kontek-
stines aplinkybes – apie Latvijos centrinę tarybą, apie kurią knygoje
nėra ir negalėjo būti užuominų. Kalbant simbolinės politikos kalba,
Dievų miške vaizduojamos tegul ir nominalaus, bet iš esmės pagal vi-
sas demokratinio pasaulio normas labiausiai 1943–1944 metais legi-
timaus Latvijos vadovo laidotuvės. Vargingos, vietoj karsto naudojant
tolio lakštą, tačiau su garbės sargyba, kurioje stovėjo ir kaliniai, ir
juos saugojusieji latvių esesininkai.
Iš „garbės kalinių“ bloke gyvenusių kelių, anot Sruogos, „buvusių
latvių visuomenės veikėjų“, kurių jis net pavardžių nemini, Ylos atsi-
minimų knygoje daugiausia dėmesio skirta Kalniniui, lagerio lietuvių
21
 Stasys Yla, op. cit., p. 352.

47
pramintam Kalneliu („Taip lietuviškai mes pakrikštijome Kalninį, ir
tai jam labai patiko“22).
Bruno Kalninis – kontroversiška ir labai raiški Latvijos politinio
gyvenimo asmenybė. 1922–1934 m. buvo Latvijos Seimo narys.
1934 m. Karlio Ulmanio organizuoto valstybinio perversmo metu,
kai vyko nemažai areštų, jis suimamas, prieš pasiduodamas policijai,
iššovė simbolinį šūvį į lubas. Tas šūvis įėjo į istoriją kaip, nors ir sim-
bolinis, bet vienintelis pasipriešinimo perversmui ženklas. Kalninis
Ulmanio valdžios buvo įkalintas, vėliau emigravo į Suomiją, jam buvo
atimta Latvijos pilietybė. Į tėvynę grįžo po bolševikinės okupacijos
1940 m., trumpai kolaboravo su sovietine valdžia, naiviai tikėdamasis
padėti Latvijai. Bolševikų kariuomenei traukiantis, 1941 m. birželį jį
suėmė aizsargai (sukarinta patriotinė organizacija, panaši į Lietuvoje
veikusią Lietuvos šaulių sąjungą), o nacių valdžia pusmečiui įkalino.
Išėjęs į laisvę, įsitraukė į pogrindinę socialdemokratų ir minėtos Lat-
vijos centrinės tarybos veiklą. Po Štuthofo lagerio Kalninis iki mirties
gyveno Švedijoje, dėstė įvairiuose universitetuose, įvairiomis kalbo-
mis rašė knygas apie Latvijos socialdemokratijos istoriją, apie sovietų
propagandą, daug metų buvo Rytų Europos socialistų unijos pirmi-
ninkas ir jos atstovas Socialistų internacionale, nuo 1983 m. buvo šio
internacionalo garbės pirmininkas. Mirė 1990 m. Stokholme.
Išsamiau šis net ne knygos potekstėje, bet „už teksto“, „greta teks-
to“ likęs iškilus latvių politinis veikėjas, gyvenęs viename bloke su
Sruoga, straipsnyje pristatomas dėl užfiksuotų jo paties prisiminimų
apie Dievų miško autorių, tebelaukiančių paviešinimo. Kalninio pri-
siminimus („visą didelį bloknotą“) apie įvairius istorinius laikotar-
pius, žymias asmenybes, ryšius su Lietuva23, taip pat – apie Štuthofą
22
 Ibid., p. 354.
23
 „1937–1940 m., gyvendamas Suomijoje, dirbo Lietuvos socialdemokratų
laikraščio Lietuvos žinios korespondentu Skandinavijai. B. Kalninis Lietuvos
visuomenei tuo metu plačiausiai nušviesdavo TSRS–Suomijos karo eigą, su-
pažindindavo su Skandinavijos šalių kultūros bei politikos aktualijomis“ (Sil-
vestras Gaižiūnas, „Svečiuose pas Baltijos patriotus Stokholme“, in: Pergalė,
1990, Nr. 6, p. 158).

48
ir Sruogą yra užrašęs baltistas Silvestras Gaižiūnas ir ketina juos
publikuoti24. Be to, Kalninis 1976 m. gavęs Švedijos Rašytojų fondo
stipendiją politiniams memuarams rašyti iš numatytų 3 tomų teišleido
tik pirmąjį Dar kova nebaigta… (Vēl cīņa nav galā…, 1983), apimantį
prisiminimus iki 1920 metų. Remdamasis intensyvia bendravimo su
Kalniniu ir jo asmenine sekretore patirtimi, galimybę, kad Kalninio
archyvuose galbūt yra užsilikę bent juodraštiniai kitų dviejų tomų ap-
matai, kuriuose, tikėtina, galėtų būti medžiagos ir apie Štuthofą bei
Sruogą jame, Gaižiūnas atmeta. Taip pat abejoja prielaida, kad Kalni-
nis buvo skaitęs Dievų mišką – latvišką 1968 m. knygos vertimą.
Čakstė ir Kalninis yra turbūt patys žymiausi latviai, kalėję Štuthofo
koncentracijos stovykloje25. Ir abu jie reikšmingai susiję su Sruoga, jo
knyga. Pirmasis kaip Dievų miške tiesiogiai dalyvaujanti figūra, turinti
lagerio latvių bendruomenę apibendrinančių savybių. Antrasis lieka
„už teksto“, bet publikavimo laukiančiais prisiminimais papildo jame
aprašytos realybės vaizdinius ir ją aprašančiojo portretą.

Dievų miškas Latvijoje

Kultūrinis-informacinis laukas
ir vienas imagologinis vertimo nuokrypis

Latvių istorinėje, kultūrinėje, literatūrinėje atmintyje Štuthofo konc-

lagerio tema yra išplėtota kukliau nei Lietuvoje, tačiau irgi pakanka-
mai įvairiapusiškai. Pagrindinis veikalas – Leonido Silinio knyga Lat-
viai Štuthofo koncentracijos stovykloje: 1942–1945 (Latvieši Štuthofas
koncentrācijas nometnē: 1942–1945, 2003), kruopščiai dokumen-

24
 Apie tokį ketinimą Gaižiūnas yra prasitaręs šio straipsnio autoriui. Susiti-
kimus su Kalniniu jis mini informaciniame straipsnyje „Svečiuose pas Baltijos
patriotus Stokholme“ (ibid., p. 158–159).
25
 Žr.: Leonīds Siliņš, Latvieši Štuthofas koncentrācijas nometnē: 1942–1945,
Rīga: Fonds „Latvijas vēsture”, 2003, p. 37–42 ir kt.

49
tuojanti latvių kalinių sąrašus ir likimus. Svarbūs ir emigranto Di-
mos Grynupo atsiminimai, Latvijoje išleisti jau po autoriaus mirties,
Išgyventi (Pārdzīvot, 2001), kuriuose keliasdešimt puslapių skirta jo
kalinimo Štuthofo lageryje aprašymui. Grynupas, beje, irgi rašo apie
Kalninį, Čakstę, pastarojo mirtį ir laidotuves.
Kaip tipiški literatūriniai Štuthofo, „Dievų miško“ (paprastai latviai
net eilėraščiuose šį pavadinimą rašo kabutėse – „Dievu mežs”) motyvą
plėtojantys pavyzdžiai gali būti minimi dedikaciniai eilėraščiai, skirti
šiame konclageryje žuvusiems ar mirusiems žmonėms. Tarkime, Jaze-
po Osmanio eilėraštis „Štuthofas“ („Štuthofa”, 1966), dedikuojamas
„Tėvo atminimui“, ar Andrio Vėjano eilėraštis „Dievų miškas“ („Die-
vu mežs”, 1978), palydimas tokia dedikacija: „Apie revoliucinį poetą
Pėterį Voitkaną ir kitas Štuthofo mirties stovyklos aukas galvojant.“26
Osmanio eilėraštis prasideda dviem gana savitais posmais, kuriuose
asmeninės patirties „vidinė“ geografija suliejama su realiąja geografi-
ja: „Štuthofas, Gdansko „Dievų miškas“, / Mano atminties žemėlapy
pažymėti raudonai […]“; „Štuthofas, legendinis „Dievų miškas“, / Pusia-
salio strėlė tarp jūros ir Vyslos […]“27. Deja, toliau jis visas parašytas
socialistiniam realizmui būdinga iliustratyvia antifašistine maniera,
kurios „nesušildo“ net dedikacijoje užkoduoti ir priešpaskutiniame
posme dar paryškinami autobiografiniai štrichai apie tėvo netekusius
sūnus, kuriems trūksta „stiprių rankų švelnaus prisilietimo – mokančio,
kelią rodančio“28. Vėjano eilėraštis intymesnis, tragiškesnis ir gerokai
sugestyvesnis. Pasikartojanti vienoda visų penkių jo posmų paskutinė
eilutė („Gdansko ‘Dievų miškas’“) pasirinkta kaip vykęs leitmotyvas,
įgyjantis ir kaltinimo, ir amžinos atminties ženklo prasmes29.

26
 Andris Vējāns, „Dievu mežs”, in: Cīņa, 1978 09 12 (čia ir kitur straipsnyje
latviškų tekstų vertimas mano – V. B.). Pėteris Voitkanas – latvių, latgalių revo-
liucinis poetas. Mirė Štuthofe viena diena vėliau nei Konstantinas Čakstė, t. y.
1945 m. vasario 23 d.
27
 Jāzeps Osmanis, „Tā nav diena – diena bez steigas: [Dzejoļi]”, in: Karogs,
1966, Nr. 10, p. 31.
28
 Ibid., p. 32.
29
 Žr.: Andris Vējāns, op. cit.

50
 Pirmosios žinios, kad lietuvių rašytojas profesorius Balys Sruoga
rašo atsiminimų knygą apie Štuthofo lagerį, Latvijoje pasirodė ne-
trukus po karo pabaigos. Sovietinės Latvijos pagrindinis dienraštis
Cīņa (Kova) jau 1945 m. liepos 4 d. išspausdino anoniminį straipsnelį
„Lietuvių rašytojas pasakoja apie prof. K. Čakstės mirtį“. Jame infor-
muojama, kad specialus lėktuvas parskraidino iš Torunės „žymų lie-
tuvių rašytoją prof. Balį Sruogą“, pateikiama tikrovės neatitinkanti,
bet propagandiškai tikslingai orientuota „žinia“, kad „[v]okiškieji bu-
deliai jį [prof. Čakstę] tiek nukankino, jog nuo mušimų jis išprotėjo ir
mirė“, straipsnelį užbaigiant pastraipa: „Prie Štuthofo koncentracijos
stovyklos yra didelis miškas vadinamas ‘Dievų mišku’. Prof. Sruogos
literatūriniuose sumanymuose – scenos paveikslais pavaizduoti šį
‘Dievų mišką’ su nukankintų žmonių kūnais [ar nomocīto cilvēku lī-
ķiem], parašyti dramą.“30 Po dviejų dienų straipsnelį perspausdino
Jelgavos laikraštis Zemgales Komunists (Žiemgalos Komunistas) (buvo
tik nežymiai pakoreguotas pavadinimas: „Lietuvių rašytojo pasakoji-
mas apie prof. K. Čakstės mirtį“31). Įsidėmėtina, kad viešas Čakstės
paminėjimas tuometėje sovietinėje Latvijos spaudoje ir tebuvo įma-
nomas kaip nacių žiaurumo aukos, t. y. tam žiaurumui iliustruoti, net
nesiskaitant su faktais, neleistinai sutirštinant spalvas. Ir prisiden-
giant autoritetinga Sruogos pavarde.
1946 m. pavasarį latviškasis Literatūra un Māksla (Literatūra ir
Menas) santrumpa „Ark.“ pasirašytame kronikinio pobūdžio straips-
nelyje „Ką dirba lietuvių rašytojai“ vienu sakiniu informuoja: „Vyres-
niosios lietuvių literatų kartos atstovas Balys Sruoga, kurį 1943 me-
tais vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos stovykloje Gotvalde
[Gotvaldē], parašė atsiminimų knygą Dievų miškas – apie fašistiniame
kalėjime praleistus metus.“32 Informacijos, įvairių trumpo bibliografi-
nio pobūdžio žinučių apie Dievų mišką buvo skelbiama ir pagrindinia-

30
 „Lietavju rakstnieks stāsta par prof. K. Čakstes nāvi”, in: Cīņa, 1945 07 04.
31
 „Lietavju rakstnieka stāsts par prof. K. Čakstes nāvi”, in: Zemgales Komu-
nists, 1945 07 06.
32
 Ark., „Ko dara lietuvju rakstnieki”, in: Literatūra un Māksla, 1946 03 22.

51
me sovietinės Latvijos literatūros žurnale Karogs (Vėliava). 1958 m.
anoniminėje kronikoje „Konferencija – 1957. Literatūriniai metai“ pra-
nešama, kad seniai parašytas Dievų miškas pagaliau išleistas, akcen-
tuojant, jog „[k]nyga raiškiai demaskuoja hitlerininkų barbarizmą.“33
1968 m. bibliografinių naujienų skyrelyje tiesiog pristatomas latviškas
knygos vertimas, tiesa, įrašant jį į neįprastą kontekstą – ne į grožinės,
bet į vadinamosios „visuomeninės politinės“ literatūros skyrelį, greta
knygos apie darbo ginčų sprendimą34. Produktyvus vertėjas iš lietu-
vių kalbos, lietuvių literatūros Latvijoje populiarintojas Alfonsas Su-
kovskis kronikinėse žurnalo Karogs žinutėse, skirtose informuoti
apie Sruogos 85-metį, vėliau apie 90-metį35 trumpai pateikia jubilia-
to veiklos ir kūrybos visumos vaizdą, konstatuodamas, kad Sruoga
Latvijoje pažįstamas iš knygos Dievų miškas, ir apgailestaudamas, kad
„[t]ai, deja, vienintelis latvių kalba pasirodęs veikalas iš turtingo jo
literatūrinės kūrybos aruodo.“36
Sruogos knyga, jos vertimas pristatyti, vienaip ar kitaip paminėti
ne tik literatūrinėje spaudoje, bet daug plačiau. Ji, pavyzdžiui, mini-
ma net tokiuose specializuotuose sovietinės Latvijos leidiniuose kaip
Dzimtenes Balss (Tėvynės Balsas) ar Kopsolī (Bendru žingsniu). Dzim-
tenes Balss buvo latvių išeivijai skirtas propagandinio pobūdžio laik-
raštis, leidžiamas komiteto Už sugrįžimą tėvynėn (Par atgriešanos
dzimtenē) ir sovietų Latvijos KGB skyriaus. Šio laikraščio korespon-
dentas 1964 m. pabaigoje kalbino aktyviai tebedirbantį patį vyriausią

33
 „Konference – 1957. Literārais gads” (Rubrika: „Brāļu saimē”), in: Karogs,
1958, Nr. 3, p. 152. Kronikoje detaliai referuojama Lietuvos mokslų akade-
mijos Kalbos ir literatūros instituto ir Lietuvos rašytojų sąjungos kritikos sek-
cijos 1958 m. pradžioje surengta konferencija, skirta 1957 m. lietuvių litera-
tūros naujienoms.
34
 Žr.: „Bibliogrāfija: Sabiedriski politiskā literatūra”, in: Karogs, 1968, Nr. 10,
p. 189.
35
 Alfons Sukovskis, „Divi jubilejas datumi” (Rubrika: „Brāļu saimē”), in: Ka-
rogs, 1981, Nr. 2, p. 196; Idem, „Trīs atceres” (Rubrika: „Brāļu saimē”), in:
Karogs, 1986, Nr. 4, p. 192–193.
36
 Alfons Sukovskis, „Divi jubilejas datumi”, p. 196.

52
Jelgavos ir visos Žiemgalos gydytoją 67-tus metus pradėjusį Ringoldą
Čakstę, klausinėdamas jo apie profesinius reikalus, apie laisvalaikį,
skaitomas knygas ir pan.:

Ir negi gali likti neskaityta tokia knyga kaip ką tik išėjęs Dievų miškas, ku-
rio autorius pasakoja apie nacistų nusikaltimus, aprašo Ringoldo Čakstės
brolio Konstantino žūtį [bojā eju] kelyje į Buchenvaldo mirties stovyklą.
(Iš gausaus prezidento J. Čakstės sūnų būrio šiame pasaulyje likę tik dvie-
se – Jelgavos gydytojas ir jo brolis Švedijoje.)37

Sunku pasakyti, koks „ką tik išėjęs“ Dievų miško leidimas turimas
mintyje, nes latviško vertimo tuo metu dar nebuvo, o pirmasis rusiš-
kojo vertimo leidimas pasirodė 1958 m.38 Labiausiai tikėtina, kad
Ringoldas Čakstė skaitė 1964 m., t. y. bendravimo su žurnalistu me-
tais pasirodžiusį Vagos leidyklos rusišką leidimą.
Laikraštyje Kopsolī, kurį leido Latvijos SSR kurčiųjų draugijos Cen-
trinė valdyba, partinė organizacija ir profsąjunga, buvo nuolatinė re-
dakcinė rubrika „Perskaityk šią knygą“ („Izlasi šo grāmatu!”). 1968 m.
spalio 1 d. numeryje šioje rubrikoje pirmoji rekomenduojama per-
skaityti knyga yra tais metais į latvių kalbą išverstas Dievų miškas,
pateikiant trumpą jo anotaciją39.
Ne vienas atvejis spaudoje byloja, kad pavadinimas Dievų miškas
Latvijoje funkcionavo ne tik kaip „nuoroda“ į pačią knygą ar jos autorių,
bet ir kaip tam tikras atpažįstamas istorinis-kultūrinis ženklas, kaip

37
 K. Broks, „Tautas ārsts. Ringolds Čakste: Gribu sagaidīt 2000. gadu!”, in:
Dzimtenes Balss, 1964 12 31. Pirmasis Latvijos prezidentas Janis Čakstė turėjo
devynis vaikus: penkis sūnus ir keturias dukras. Tuo metu gyvos tebebuvo ir
visos keturios Ringoldo seserys, trys gyveno Švedijoje, viena – Latvijoje.
38
 Beje, apie tai, kad 1958 m. Dievų miškas ir Vinco Mykolaičio-Putino Altorių
šešėly išleisti rusų kalba, pranešama latvių savaitraščio Literatūra un Māksla
puslapiuose (žr.: „Lietuviešu rakstnieku darbi krievu valodā”, in: Literatūra
un Māksla, 1958 08 16).
39
 Žr.: „Izlasi šo grāmatu!”, in: Kopsolī, 1968, Nr. 19.

53
simbolinis „atskaitos taškas“ kalbant apie kitas kančių ir mirties vie-
tas. Pavyzdžiui, simptomiškas Jelgavos Brolių kapų komiteto pirmi-
ninko Aldžio Hartmanio straipsnis, pasakojantis apie Mirties mišką
prie Jelgavos, kuriame Antrojo pasaulinio karo metais buvo masiškai
žudyti žydų tautybės žmonės, o vėliau palaidotos ir sovietų pokari-
nio teroro aukos. Straipsnis pradedamas pastraipa, kurioje Jelgavos
Mirties miškas palyginamas su Sruogos aprašytu Dievų mišku40.
Paradoksalu, kad vienas kryptingiausių Dievų miško pristatymų
Latvijoje pasirodė išėjus ne latviškam, o angliškam knygos vertimui,
tiksliau, antrajai jo laidai (pirmoji Forest of the Gods laida išėjo 1996 m.,
antroji – 2005 m.). Pristatymo autorius – žymus latvių išeivijos istori-
kas, kultūrininkas Janis Krėslinis vyresnysis, kuris straipsnio „Latviai
karo meto atsiminimuose“, skirto Sruogos knygai, pradžioje išsikelia
tokį tikslą: „Knygoje Dievų miškas palyginti daug minimi latviai. Ang-
liška jos versija platinama visame pasaulyje, todėl svarbu žinoti,
kas ir apie kokius latvius šioje knygoje rašoma.“41 Toliau Krėslinis
pateikia labai trumpą, bet gana adekvačią latvių temos Dievų miške
apžvalgą, nevengdamas referuoti ir latvių atžvilgiu ne itin malonių
imagologinių Sruogos apibendrinimų: „Latviai nepatiko nė vienai iš
25 stovykloje gyvenusių tautinių grupių.“42
Tokių apibendrinimų negalėjo kaip nors – neutraliai, teigiamai, nei-
giamai ar dar kitaip – vertinti Rygoje 1968 m. pasirodžiusio latviško
knygos vertimo (Dievu mežs) skaitytojai. Mat net minėtas visuose so-
vietiniuose lietuviškuose Dievų miško leidimuose paliktas vienintelis
sakinys apie tai, kad latviai buvo nemėgstami („[t]iktai vienų vargšų
latvių visi vienodai nemėgo“), į latvių kalbą nebuvo išverstas. Kaip

40
 Žr.: Aldis Hartmanis, „Nāves mežs pie Jelgavas” (Rubrika: „Mūsu vēstures
lappuses”), in: Jelgavas Ziņotājs, 1991 05 21.
41
 Jānis Krēsliņš (vecākais), „Latvieši karalaika atmiņās”, in: Diena, 2006 03 24;
prieiga per internetą: http://www.diena.lv/arhivs/latviesi-karalaika-atmi-
nas-12740491 (žiūrėta 2016 10 10).
42
 Ibid.

54
nurodoma latviškos knygos gale43, versta iš Sruogos 1957 m. Raštų
5-to tomo, t. y. iš paties pirmojo Dievų miško leidimo, kuriame skyrius
„XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga“ užbaigiamas ilgoka devynių sakinių
pastraipa. Palyginimui – šios pastraipos paskutiniai penki sakiniai,
kursyvu išskiriant neišverstuosius, ir latviško leidimo tos pačios pa-
straipos paskutiniai trys sakiniai:

[…] Taip pat ir tautybės kaip tokios savo tarpe nesiriejo. Retkarčiais pasi-
mušdavo, ne iš pikto, dėl įvairumo daugiau, – tuo viskas ir baigdavosi.
Nuolatinio karo nebuvo. Sugyveno gražiai. Tiktai vienų vargšų latvių visi
vienodai nemėgo.44

[…] Tāpat arī par tautības lietām savā starpā nerējās. Retumis sakāvās,
taču nevis aiz ļaunuma, bet vairāk dažādības pēc, ar to arī viss beidzās.
Pastāvīga kara nebija.45

Abejotina, ar vertėjas Haris Galinis (1931–1983) sprendimą atsi-

sakyti šių sakinių46 priėmė vienas pats. Veikiausiai tai buvo derinta
su kuo nors iš leidyklos vadovybės, o dar labiau tikėtina, kad Galinis
pasinaudojo Grigorijaus Kanovičiaus ir Fiodoro Šuravino Dievų miško
vertimo į rusų kalbą (Лес богов) precedentu. Rusiškai ir pirmame,
ir visuose vėlesniuose knygos leidimuose tiedu sakiniai irgi praleis-

43
 Žr.: Balis Sroga, Dievu mežs, no lietuviešu valodas tulkojis Harijs Gāliņš,
Rīgā: Liesma, 1968, p. 376.
44
 Balys Sruoga, Raštai, surinko ir paaiškinimus paruošė A. Maldonis; re-
dakcinė komisija: J. Baltušis, E. Matuzevičius, V. Zaborskaitė, J. Žiugžda, t. 5:
Dievų miškas: [Memuarai], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla,
1957, p. 268; išskirta – V. B.
45
 Balis Sroga, Dievu mežs, p. 202.
46
 Dėmesio vertas faktas, kad neišverstas ir priešpaskutinis sakinys „Sugyve-
no gražiai.“ Matyt, nenorėta, kad pastraipa, tuo labiau visas skyrius baigtųsi
pernelyg idiliška gaida. Be to, taip bent šiek tiek kompensuojamas paskutinio
sakinio eliminavimas.

55
ti47. Nėra jų, pavyzdžiui, ir lenkiškame leidime (Las Bogów), kadangi
į lenkų kalbą knyga versta iš rusų kalbos ir turbūt nesutikrinta su
originalu48. Greičiausiai jie praleisti ir kituose knygos vertimuose iš
rusų kalbos, tarkime, Maskvoje išėjusiame prancūziškajame (La forêt
des dieux, 1967).
Apskritai Galinio vertimą galima vertinti kaip tikrai profesionalų:
tikslų, sklandų, stilingą. Tačiau esama kai kurių niuansų, detalių, kai
tikslumo šiek tiek pritrūksta. Pavyzdžiui, knygoje dažnai pasikarto-
janti frazė „bambizas nuo Biržų“ tiesiog verčiama: „kalvinists no
Biržiem”49, nors veikiausiai buvo galima rasti tikslesnį, ne tokį stilis-
tiškai neutralų žodžio „bambizas“ latvišką atitikmenį.
Galinis yra parašęs kelias poezijos, prozos, publicistikos knygas,
vertė ne tik iš lietuvių, bet ir iš rusų kalbos. Iš lietuvių, be Dievų miško,
yra išvertęs Ievos Simonaitytės Pikčiurnienę (Dusmu pūce, 1962), Jo-
no Biliūno apsakymų knygą Laimės žiburys (Laimes guntiņa, 1973),
Juozo Požėros romaną Mano teismas (Mana tiesa, 1974).
Ingrida Sokolova rašo: „Haris Galinis Dievų miško ėmėsi 1965 me-
tais. Jis verčia svetimą tekstą ir jaučia [sajūt] jį kaip savo. Svetimi liki-
mai ir įvykiai jį sujaudina kaip paties išgyventi. Vėliau viename laiške
jis man prisipažino, kad „visų didžiausią stimulą Mirties varžytinėms
davė Balys Sruoga“50. Mirties varžytinės (Nāves ūtrupe) yra Galinio
autobiografinių apsakymų ir novelių rinkinys apie Antrąjį pasaulinį
karą, išleistas tais pačiais 1968 metais ir toje pačioje leidykloje kaip
ir Dievų miško vertimas.

47
 Žr.: Балис Сруога, Лес богов, перевод с литовского Г. Кановича, Ф. Шу-
равина, Вильнюс: Государственное издательство художественной лите-
ратуры, 1958, p. 256.
48
 Žr.: Balis Sruoga, Las Bogów, tłumaczył z języka rosyjskiego Stanisław
Majewski, redaktor Alina Walczak. [Wydano z inicjatywy i dotacji „Muzeum
Stutthof” w Gdańsku], Gdynia: Wydawnictwo Morskie, 1965, p. 155.
49
 Balis Sroga, Dievu mežs, p. 66, 69, 72 ir kt.
50
 Ingrīda Sokolova, „Iepazīsimies ar Hariju Gāliņu”, in: Karogs, 1978, Nr. 2,
p. 132.

56
Latviško vertimo recepcija

Labiau išplėtotos Dievų miško recepcijos pradžia Latvijoje galima lai-

kyti 1968 m. rugpjūty pagrindiniame to meto dienraštyje Cīņa (Kova)
pasirodžiusį Alojzy’io Męclewskio straipsnį „Tragedija Dievų miške“.
Męclewskis tuo metu dirbo Lenkijos agentūros „Interpress“ (Polska
Agencja Interpress) Gdansko skyriaus atstovu, straipsnis buvo prista-
tytas rubrikoje „Specialiai Kovai“, į jį įterpiant redakcinę pastabą, kad
leidykla Liesma (Liepsna) ką tik išleido Sruogos Dievų mišką latviškai,
taip norint atkreipti skaitytojų dėmesį į šį vertimą. Straipsnyje kone
tolygiai plėtojamos kelios temos: pateikiama bendra informacija apie
Štuthofo konclagerį; apie jame kalėjusius latvius; apie bausmes konc-
lagerio vadovams naciams ir jame siautėjusiems jų parankiniams ka-
liniams; apie Sruogos kūrinį kaip nacistinių nusikaltimų dokumentą.
Baigdamas autorius ragina Latvijoje gyvenančius buvusius Štuthofo
kalinius siųsti savo prisiminimus ir liudijimus Štuthofe įsteigtam mu-
ziejui: „Apie latvių kalinių kančias Štuthofe mes žinome labai mažai.
Todėl muziejaus direkcija kviečia atsiliepti visus buvusius kalinius,
atsiųsti savo atsiminimus ir užrašus.“51
Po savaitės į Męclewskio straipsnį to paties dienraščio skiltyje
„Laiškai Kovai“ sureagavo buvęs konclagerio kalinys J. Papernovas iš
Daugpilio. Iš laiško galima spręsti, kad Sruogos knygos jis dar nebuvo
skaitęs, bet laiške, be kitų dalykų, rašė, atrodo, apie tą patį „garbės
kalinių“ bloką, kuriame kalėjo Sruoga, Yla, Čakstė, Kalninis: „Spe-
cialus blokas stovykloje buvo įkurtas buržuazinių Baltijos valstybių
šulams [dižvīriem]. Net čia jie buvo privilegijuoti: kiekvienam atski-
ras gultas, pagalvė ir užklotas. Jie aptarnavo virtuvę, tai reiškia – buvo
pavalgę.“52

51
 Aloizs Menclevskis, „Traģēdija Dievu mežā” (Rubrika: „Speciālraksts „Cī-
ņai””), in: Cīņa, 1968 08 30.
52
 J. Papernovs, „Dievu mežs liek atcerēties” (Rubrika: „Vēstules „Cīņai””), in:
Cīņa, 1968 09 05.

57
 Išsamiausia ir svarbiausia publikacija apie Dievų mišką Latvijoje
pasirodė 1969 m. vasario 22 d. laikraštyje Padomju Jaunatne (Tarybi-
nis Jaunimas)53. Ji užėmė visą 2-ąjį didelio formato laikraščio puslapį
(tais laikais tai labai daug), buvo pavadinta „Aštri tiesa“ („Skaudrā
patiesība”) ir palydėta ilgos anotacinio pobūdžio paantraštės: „Buvę
Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniai pasakoja apie save ir
analizuoja Balio Sruogos knygą Dievų miškas“. Publikaciją parengė
žurnalistė ar žurnalistas A. Liepa (tapatybės išsiaiškinti nepavyko),
sukomponuodama(s) ją iš keturių dalių: 1) įvado, komentarų ir išva-
dų, kurie parašyti „nuo redakcijos“, 2) Dievų miško citatų, panaudotų
kaip „iliustraciniai“ jungiamieji visos publikacijos fragmentai, 3) ten-
dencingo ir itin prastos reputacijos sovietinio latvių istoriko, kuris
buvo vadinamas „dvaro istoriku“, Janio Dzintaro straipsnio ištrau-
kos apie tai, kokia nereikšminga, niekinė neva buvusi karo metais
susikūrusi Latvijos centrinė taryba, kaip neva niekuo Latvijai nėra
nusipelnę nacių areštuoti jos nariai Štuthofo kaliniai Čakstė ir Kalni-
nis, 4) keliolika pačių buvusių kalinių pasisakymų, pateikiamų kaip
svarbiausioji publikacijos medžiaga.
Įžanginiame žodyje teigiama, kad redakcijoje svečiavosi ir apie
Štuthofo lagerį bei Sruogos knygą kalbėjosi septyniolika buvusių
kalinių, bet publikacijoje pateikiamos tik trylikos žmonių mintys. Iš jų
esmingiau apie Dievų mišką ir jame aprašytus įvykius, apie patį Sruo-
gą kalba penki. Pėteris Vygantas, tuo metu dirbęs Valmieros rajono
laikraštyje Liesma (Liepsna), tvirtina praleidęs vokiečių nelaisvėje
1413 paras, bet niekada nematęs, kad mirus kuriam nors kaliniui
garbės sargyboje stovėtų esesininkai. Jis labai piktinasi, kaip pats va-
dina, „buržuazinių nacionalistų“ Konstantinui Čakstei per laidotuves
parodyta pagarba ir nusistebėjęs retoriškai klausia: „Bet štai staiga

53
 Šią publikaciją ir nurodo straipsnio pradžioje minima Eglaja-Kristsonė.
Laikraštis Padomju Jaunatne laikytinas lietuviškosios Komjaunimo tiesos ana-
logu sovietinėje Latvijoje.

58
vienam iš katorgininkų surengiama ypatinga laidotuvių ceremonija!
Kodėl? Už kokius nuopelnus?“54
Kita buvusi lagerio kalinė, tuometė P. Stučkos Latvijos valstybi-
nio universiteto Filosofijos katedros dėstytoja Vilma Plėsuma sako:
„Antra [po Čakstės – V. B.] tokia „iškili“ persona Štuthofe buvo Bru-
no Kalninis, dešiniųjų socialistų lyderis. Žodžiais jis paprastai turi
įprotį „ginti“ latvių darbo liaudies interesus, bet darbais – pardavė
tuos interesus net pigiau negu už „30 sidabro grašių“. Jos nuomone
Čakstė ir Kalninis lageryje „labiau priminė turistus, išsiruošusius į
nedidelę iškylą, o ne kalinius“, esą jie ir į juos panašūs Štuthofe turėjo
išskirtines sąlygas, nes į lagerį buvo patekę neva ne už kovą su fašiz-
mu, bet „už proamerikietišką ir probritišką propagandą“55. Tokia
„propaganda“ Čakstė ir Kalninis kaltinami ir minėto istoriko Dzintaro
straipsnio ištraukoje, kuri yra įkomponuota į publikaciją iškart po
Plėsumos kalbos. Tai raiškus šaltojo karo laikų sovietinės indoktri-
nacijos pavyzdys.
Buvęs katorgininkas Luka Michailovas priekaištauja Sruogai už
tai, kad šis netiksliai aprašė barakų išplanavimą, lagerio krautuvėlės
klientūrą ir panašius dalykus. Michailovas pripažįsta, kad tai, apie ką
jis kalba, galbūt tėra smulkmenos, kurios visiškai nereikšmingos „nor-
maliame gyvenime“, bet lageryje jos buvusios itin svarbios, „[t]odėl aš
negaliu pritarti Baliui Sruogai, kuris gyvenimą Štuthofo koncentraci-
jos stovykloje aprašė ne tokį, koks jis teko didžiajai įkalintųjų daliai,
bet tokį, koks teko atskiriems išrinktiesiems.“56
Alfredas Grikytis labai piktinasi, kad Sruogos knygoje pateikti api-
bendrinimai apie Štuthofe kalėjusius latvius yra neteisingi. Jis sako,
kad Sruoga neturėjęs prielaidų ir teisės daryti apie visus lagerio lat-

54
 „Skaudrā patiesība: Bijušie Štuthofas koncentrācijas nometnes ieslodzītie
stāsta par sevi un analizē Baļa Srogas grāmatu Dievu mežs”, lappusi sagata-
voja A. Liepa, in: Padomju Jaunatne, 1969 02 22.
55
 Ibid.
56
 Ibid.

59
vius tokių apibendrinimų, kokius padarė, nes jis esą ignoravęs skirtu-
mus tarp atskirų lagerio latvių grupių, kad tai „žemina ir jokiu būdu
neatitinka tikrovės“57. Grikyčiui pritaria buvusi kalinė Lilija Ligerė,
irgi tvirtinanti, kad Dievų miškas nėra objektyvi knyga. Pacitavusi
knygos epizodus apie savisaugos ir išlikimo instinktą, kai išnykstą
tokie dalykai kaip humanizmas, artimo meilė, ji pasakoja, kaip latvės
katorgininkės viena su kita dalijosi paskutiniu duonos kąsniu, kaip
palaikė viena kitą pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis. Sruogai
priekaištauja, kad šis, „evakuodamasis iš Štuthofo stovyklos, pats vie-
nas turėjo du maišus įvairios mantos“58, o kiti, neprivilegijuoti, kali-
niai neturėję visiškai nieko.
Publikacijoje galima stebėti tendenciją, kad buvusių kalinių pasa-
kojimai yra pateikiami priekaištų Dievų miškui ir jo autoriui stiprėjimo
tvarka. Tiesa, paskutinė spausdinama Stanislavo Jonano kalba yra
labiau pagiriamoji ir „ideologiškai teisinga“, paremta tuomet prote-
guojama internacionalistinio patoso idėja. Jonanas cituoja knygos
pabaigą apie tai, kad „drauge sulaukė Raudonosios Armijos tankų,
savo išvaduotojų“59 vienas kitu besirūpinantys net keturių tautybių
kaliniai: lietuvis, danas, latvis ir vokietis.
Redakciniuose publikacijos prierašuose, kuriais linkstama susi-
rinkusiųjų pokalbį kreipti ir apibendrinti, dėl Dievų miško išsakomi
tokie pagrindiniai teiginiai: 1) nors knyga „neabejotinai parašyta
literatūros meistro ranka“ ir visa perskaitoma „įtempus dėmesį“, ji
turi „vieną gana esminį trūkumą – joje atvaizduoti įvykiai ir išvados
apie juos skaitytojui papasakojami remiantis vien savo tiesioginiais
stebėjimais ir vien savo požiūriu“; 2) adekvačiausiai, objektyviau-
siai Sruogai pavyko pavaizduoti fašistus ir jų parankinius, taip pat
lagerio kalinių „aristokratiją“ (jai ir pats Sruoga visoje publikacijoje
gana aiškiai priskiriamas), bet Dievų miške trūksta paprastų, eilinių

57
 Ibid.
58
 Ibid.
59
 Ibid.

60
kalinių, kurių buvusi didžioji dauguma, išsamaus, objektyvaus vaizda-
vimo; 3) „tai, kas pasakyta knygoje, dar reikia papildyti ir patikslinti“;
4) knyga yra aktuali, latviškas vertimas – taip pat, bet esą „[…] būtų
buvę dar geriau prieš išleidžiant šią knygą [latviškai – V. B.] sukviesti
štuthofiečius ir išklausyti jų mintis. Tas mintis buvo tikslinga išdėstyti
knygos pratarmėje, kuri šiuo atveju būtina latviškam jos leidimui. Tai
skaitytojams būtų suteikę daug tikslesnį ir išsamesnį autoriaus apra-
šomų įvykių vaizdą.“60
Tame pat laikraštyje maždaug po mėnesio publikuoti dar dviejų
buvusių Štuthofo lagerio kalinių prisiminimų fragmentai, pavadinti
„Skaitytojai papildo ‘Aštrią tiesą’“: Voldemaro Graubės ir Paulo Ra-
sos. Rasa pasidalina savo įspūdžiais apie lagerį, apgailestaudamas,
kad visų to meto išgyvenimų ir kančių „neįmanoma papasakoti – pri-
trūksta žodžių“61. Jokių komentarų apie Dievų mišką ar priekaištų jo
autoriui jis neišsako. Ypač vertingi Graubės atsiminimai. Jis nepagaili
blogų ir aiškiai tikrovės neatitinkančių teiginių Čakstės, Kalninio „ir
į juos panašių“62 adresu, apgailestauja, kad dar nėra skaitęs Dievų
miško, ir sako atpažinęs save iš Sruogos knygos citatos, kuri buvo pa-
teikta publikacijoje „Aštri tiesa“. Graubė turi omenyje Jonano cituotą
fragmentą iš paskutinio Dievų miško skyriaus „LXI. Laisvė patvory“,
kuriame pasakojama, kaip Rusijos kariuomenės sulaukia keturiese:
Sruoga, buvęs aukšto rango Danijos komunistų partijos veikėjas Pau-
las Nilsenas, vokietis Grünvaldas ir neįvardytas jaunas vaikinas lat-
vis: „Prišliaužė prie manęs ir vienas latvelis, jaunas toksai bernužėlis,
Stutthofe išsėdėjęs ištisus metus, temokėjęs kalbėti tiktai latviškai – ir
tai labai negausiai. Jis dabar turėjo pleuritą, aukštą temperatūrą, eiti
taip pat nebemokėjo. Nuo Bratkės akių jis buvo pasislėpęs po eglele –
taip ir išliko gyvas“ (p. 563) (Jonanas cituoja tik du pirmus šio epi-
60
 Ibid.
61
 Pauls Rasa, „Tā tiešām bija gatavā elle” („Lasītāji papildina „Skaudro pa-
tiesību””), in: Padomju Jaunatne, 1969 03 18.
62
 Voldemārs Graube, „Es esmu tas ceturtais…” („Lasītāji papildina „Skaudro
patiesību””), in: Padomju Jaunatne, 1969 03 18.

61
zodo sakinius63). Graubė prisipažįsta, kad tas „latvelis, jaunas toksai
bernužėlis“ yra būtent jis. Patikslina Sruogą, kad jis Štuthofe kalėjęs
ne metus, o tik tris mėnesius, ir detaliau aprašo tą patį „prišliaužimo“
epizodą:

Neturėjau jėgų pakilti ir dar kažkur eiti, todėl paprašiau savo draugų, kad
jie mane paliktų čia, kur esu. Jie paklausė, bet panešė mane į pašalį ir pas-
lėpė tarp malkų stirtos ir ten netoliese augusių eglaičių. Kitų galimybių
mane išgelbėti jie neturėjo. Taip aš likau vienas.
Kiek atsigavęs, pakėliau galvą ir apsižvalgiau aplinkui. Kairėje nuo
manęs buvo dvaro centras, dešinėje kažkoks pastatas, o tiesiog prie-
šais – tvora ir daržinė. Kai prasidėjo aliarmas ir visi iš dvaro puolė bėgti,
aš likau savo slėptuvėje. Kai šurmulys nurimo, pastebėjau prie tvoros
žmones. Ir jie mane pamatė ir pradėjo moti, kad prieičiau arčiau. Susi-
radau dvi plonesnes malkų pliauskas ir, jomis ramstydamasis, šiaip ne
taip prikrypavau prie jų. Jie, kaip paaiškėjo, buvo Balys Sruoga ir Danijos
Komunistų partijos Centro Komiteto sekretorius. Vėliau prie mūsų dar
prisijungė vokietis, atrodo, virėjas, kuris tarsi kaltintas dalyvavimu aten-
tate prieš Hitlerį. Jokių simpatijų jis man nekėlė, nes ir po mūsų išlaisvi-
nimo jis kaip buvo, taip ir liko fašistas. Daną iš mūsų grupelės išsivedė jau
po kelių dienų. Balys Sruoga mano atminty išliko kaip geras, dėmesingas
[atsaucīgs] žmogus.64

Tokiu būdu Dievų miško personažas, tiksliau, jo prototipas pats

pakoreguoja ir papildo pasakojimą apie save, kuria naują tekstą, ku-
ris sykiu yra ir Dievų miško kontekstas, ir „kontrtekstas“, ir iš dalies,
turint omenyje pačią aprašomą situaciją, „avantekstas“.
Paskutinis apie Štuthofą Latvijos spaudoje rašęs buvęs konclagerio
kalinys, kuris minėjo ir Sruogos knygą, mano žiniomis, buvo Rober-
tas Enkūzenas. Jis savo atsiminimais dalinosi 1979 m. žurnale Lies-

63
 Žr.: „Skaudrā patiesība…”.
64
 Voldemārs Graube, op. cit.

62
ma (Liepsna), atsiliepdamas į neseniai tame pat žurnale publikuotą
jau minėto istoriko Dzintaro straipsnį apie Štuthofo koncentracijos
stovyklą, kurį sakosi norįs „papildyti kai kuriais duomenimis apie sa-
ve, apie kitus: ir nukankintus, ir išgyvenusius“65. Enkūzenas papasa-
koja savo istoriją, išgyvenimus lageryje, prisimena kartu kalėjusius
žmones, tradiciškai smerkiamai atsiliepia apie Kalninį, Čakstę, vadin-
damas juos „buržuazinės Latvijos ‘činovnikais’“66, teigia juos buvus
privilegijuotais kaliniais, kurie neva ignoravę tiek jį, tiek kitus eilinius
kalinius iš Latvijos. Čia pat prisimenamas ir Dievų miškas: „Nenoriu
visiškai pritarti ir visam tam, ką savo knygoje Dievų miškas rašo Balys
Sruoga. Jis vis dėlto priklausė išrinktųjų grupei ir negalėjo tinkamai
įsijausti į mūsų – labiausiai nukamuotų – likimą.“67
Į Sruogos knygos menines ypatybes, stilistinį išskirtinumą, į jos
raiškų nuokrypį nuo XX a. penkto dešimtmečio stalininių „socialis-
tinio realizmo“ normų ir klišių bene aiškiausiai Latvijoje dėmesį at-
kreipė literatūrologė Eglaja-Kristsonė68. Ji sistemingai vadina Dievų
mišką romanu, skirtingai nuo įsigalėjusios latviškos inercijos ver-
tinti šią knygą vien kaip memuarus, kaip skaudžią praeitį liudijantį
„dokumentą“, kuriam gali būti reiškiamos pretenzijos dėl neobjekty-
vumo ar neišsamumo.

Trumpos išvados

Imagoantropologinis tautinės latvių lagerio bendruomenės vaizdinys

Dievų miške kuriamas arba labai apibendrintais bruožais (didžiavima-
sis savo tautybe, tautinis uždarumas, darbštumas, išskirtinis dainin-
gumas), arba išplėtotą pavienį atvejį pateikiant kaip bendrojo bruožo
pavyzdį (Čakstės mirtis, turinti liudyti latvių kalinių „būdo bruožą“
65
 Roberts Enkūzens, „„Nāves gājiena” atbalss”, in: Liesma, 1979, Nr. 4, p. 29.
66
 Ibid.
67
 Ibid.
68
 Žr.: Eva Eglāja-Kristsone, op. cit., p. 727.

63
mirti dėl bet kokio neva menko negalavimo). Šis vaizdinys palydimas
trimis vertinamąjį atspalvį turinčiais sakiniais, kad lageryje latvių
niekas nemėgę, iš kurių du buvo kupiūruojami visuose lietuviškuose
kūrinio leidimuose iki publikuojant jį 1997 m. Raštų 4 tome, o neku-
piūruotas trečiasis – liko neišverstas nei rusiškame (Лес богов, 1958),
nei latviškame (Dievu mežs, 1968) knygos leidimuose.
Darytina tvirta prielaida, kad Sruoga puikiai suprato žymiausių
Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių latvių Konstantino Čakstės
ir Bruno Kalninio reikšmę ir svarbą Latvijos visuomeniniame, politi-
niame gyvenime ir istorijoje. Politiškai „neutralus“ pirmojo, jo mirties
ir laidotuvių aprašymas ir antrojo, emigravusio į Vakarus, visiškas
nutylėjimas, leidžiant jo buvimą išskaityti tik tarp eilučių, gali būti
siejamas su vadinamąja „savicenzūra“.
Dievų miškas literatūrinėje ir įvairioje kitoje, net labai specifinėje
Latvijos spaudoje buvo pristatomas, anotuojamas ir prieš jam pasi-
rodant latviškai, ir po to. Latviško vertimo recepcijoje absoliučiai do-
minuoja požiūris į Sruogos knygą kaip į memuarus, kaip į istorinį „do-
kumentą“ ir beveik išleidžiamos iš akiračio išskirtinės jos meninės sa-
vybės, jos unikalumas stalininių (ir ne tik) laikų sovietinėje literatūroje,
su tuo susijusios (ne)publikavimo peripetijos ir panašūs klausimai.
Pagrindiniai latviško leidimo vertintojai – Latvijoje gyvenę buvę
Štuthofo konclagerio kaliniai – daugiausia priekaištavo Sruogai dėl
neobjektyvumo ar nepakankamo objektyvumo, kurio knygos auto-
rius negalėjęs pasiekti, nes, jų tvirtinimu, priklausęs kalinių „aris-
tokratijai“. Atskirai minėtinas Dievų miško „personažo“ „latveli[o],
jaun[o] tok[io] bernužėli[o]“, buvusio kalinio Voldemaro Graubės, sa-
viidentifikacijos atvejis, palydimas Sruogos knygą papildančio ir „ko-
reguojančio“ jo teksto.
Papildomo tyrimo ar bent išžvalgymo, matyt, nusipelno vertėjo
Hario Galinio prisipažinimas, kad jo knygai Mirties varžytinės „visų di-
džiausią stimulą“ yra suteikęs Sruoga, siekiant atsakyti, ar šis stimu-
las kokiais nors būdais (ir kokiais) pasireiškia Galinio kūrinyje.

64
Rainis lietuvių kultūrologijoje
ir literatūrologijoje

Įvadas

Janio Rainio (tikr. Janis Pliekšanas, 1865–1929) asmenybės, biografi-

jos ir kūrybos pėdsakai Lietuvoje labai ryškūs. Į lietuvių kalbą išversta
ir periodikoje, knygose paskelbta daug jo eilėraščių iš įvairių poezijos
rinkinių, 1967 m. Vilniuje išleista eilių knyga vaikams Aukso sietelis
(Zelta sietiņš, 1920), o 1971 m. – sudėtinga plataus filosofinio užmojo
poema Ave sol! (1910). Lietuviškai pasirodė keturi jo pjesių vertimai:
dramą-pasaką Aukso žirgas (Zelta zirgs, 1909) 1924 m. išvertė Bo-
risas Melngailis, 1964 m. – Eugenijus Matuzevičius; 1938 m. buvo
išleista Kosto Korsako versta pjesė Pūsk, vėjeli! (Pūt, vējiņi!, 1913), o
1998 m. pasirodė Sigito Gedos verstas vienas sudėtingiausių drami-
nių Rainio kūrinių – tragedija Juozapas ir jo broliai (Jāzeps un viņa
brāļi, 1919). Dramą Pūsk, vėjeli! 1935 m. pastatė Klaipėdos teatras,
1951 m. – Šiaulių teatras, 1963 m. Panevėžio teatre buvo pastatytas
Aukso žirgas.
Lietuvių žurnalistai, įvairūs kultūros, meno žmonės, visuomenės
veikėjai, eseistai, bibliografai, literatūros kritikai, literatūros moks-
lininkai ir istorikai yra daug rašę apie Rainio asmenybę, gyvenimą,
įvairiai interpretavę ir analizavę jo pažiūras, kūrybą. Tad šio straips-
nio tema yra tik dalis daug bendresnio teminio lauko, kurį būtų galima
pavadinti „Rainio recepcija Lietuvoje“ ir skirti jam atskirai dėmesio,
parengiant išsamią komparatyvistinę mokslo knygą.
Rimtas žingsnis tokios knygos link žengtas Silvestro Gaižiūno
studijoje Latvių literatūra Lietuvoje (Latviešu literatūra Lietuvā),
konkrečiai – jos skyriuje „Rainio kelias į Lietuvą“ („Raiņa ceļš uz Lie-

65
tuvu”). Studija 2008 m. buvo publikuota kolektyvinėje monogra-
fijoje Latviai, estai ir lietuviai: Literatūriniai ir kultūros kontaktai.
Minėtame skyriuje Gaižiūnas konspektyviai apžvelgia kai kuriuos
lietuvių autorių rainistikos darbus ar vien tik užsimena apie juos,
daugiausia dėmesio skirdamas Julijono Lindės-Dobilo požiūriui į Rai-
nį, taip pat Rainio kūrinių lietuviškiems vertimams, jų kokybei.
Mėginant apibendrinti, plačią temą apie Rainio recepciją Lietu-
voje – jeigu reikėtų ją aptarti išsamiai ir sistemingai – preliminariai
būtų galima skirstyti į tokias temines skiltis:
1. Rainio kūrybos vertimų į lietuvių kalbą istorija ir poetika (atski-
rai aptariant dramų vertimus ir poezijos vertimus).
2. Rainio pjesių pastatymai Lietuvoje ir jų refleksija.
3. Rainis ir jo kūryba lietuvių literatūros mokslo darbuose, litera-
tūros kritikos straipsniuose.
4. Rainis ir jo kūryba kultūrologiniuose, eseistiniuose, memuari-
niuose, kultūrinės publicistikos ir panašiuose darbuose.
5. Rainis ir jo kūryba lietuvių žiniasklaidoje: straipsniai ar jų frag-
mentai laikraščiuose, žurnaluose, interneto portaluose, pasisakymai
radijuje, televizijoje (pavyzdžiui, pradedant nuo publikacijų apie
1924 m. Rainio viešnagę Kaune ir Latvijos Nacionalinio teatro gastro-
les Laikinojoje sostinėje, kurių metu parodytas spektaklis Juozapas
ir jo broliai; nuo įvairiems Rainio jubiliejams skirtų straipsnių ar jam
skirtų nekrologų 1929 m. rudenį; ir t. t.).
6. „Kitas Rainis“ (pavyzdžiui, literatūros apie Rainį vertimai iš latvių
kalbos; Rainio atminimo vietų Vilniuje ir Panevėžyje įamžinimas ir


 Silvestrs Gaižūns, „Latviešu literatūra Lietuvā”, in: Latvieši, igauņi un lietu-
vieši: Literārie un kultūras kontakti, sastādītājs un zinātniskais redaktors Be-
nedikts Kalnačs, [Rīga]: Latvijas Universitātes Literatūras, folkloras un māks-
las institūts, 2008, p. 976–984.

 Kaip svarbiausią minint lietuviška medžiaga papildytą Janio Kalninio bio-
grafinio romano Rainis (1977) vertimą, lietuvių kalba pasirodžiusį 1981 m.
žymių žmonių biografijoms skirtoje serijoje „Siluetai“.

66
jo peripetijos; lietuvių turistų kelionių Rainio vietomis aprašymai, fo-
tografijos; Rainio vaizdinys lietuvių literatūroje, mene; ir kt.).
Šio straipsnio tikslas yra trumpai, net kiek schemiškai supažindinti
su rezultatais, kurie gauti apibendrinant dvi Rainio recepcijos Lietu-
voje sritis: 1) Rainio asmenybės, veiklos bei kūrybos interpretaci-
jas lietuvių kultūrologiniuose, kultūrinės publicistikos, eseistikos ir
panašiuose darbuose; 2) Rainio biografijos, jo kūrybos interpretavimą
lietuvių literatūros istorikų, literatūros kritikų darbuose. Supranta-
ma, nekartojant to, kas jau pasakyta minėtos Gaižiūno studijos sky-
riuje „Rainio kelias į Lietuvą“, arba papildant tai, kas jame pasakyta.

Rainis lietuvių kultūrologijoje

Kultūrologiniai, eseistinės publicistikos ir panašūs lietuvių rainistikos

darbai publikuoti ir kaip atskiri straipsniai kultūrinėje periodikoje, ir
kaip įvairių knygų skyriai ar poskyriai. Atidesnio dėmesio verti at-
rodo penki atvejai, pradedant nuo 1929 m., nuo Rainio mirties metų.
Tų metų pabaigoje Justas Paleckis paskelbė straipsnį „Rainis – ko-
votojas ir kūrėjas“, o netrukus pasirodė dalimis spausdintas labai


 Pavyzdžiui, kultūros istorijos prasme labai informatyvūs ir įdomūs faktai:
apytikriai 1938–1940 m. nuotrauka, kurioje užfiksuoti katalikiškos studentų
draugijos Ateitininkai ekskursantai prie Rainio kapo; 1975 m. žurnale Tary-
binė mokykla publikuotas R. Luckutės straipsnis „Literatūrinėmis Latvijos
vietomis“; ir pan.

 Kalbant apie Rainį lietuvių literatūroje, pirmiausia reikėtų analizuoti
eilėraščius, skirtus Rainiui, jo atminimui ar kitaip jį aktualizuojančius: Ju-
sto Paleckio „Rainiui (60 metų sukaktuvėms)“ (1925), „Atgimimas (Pagal
J. Rainį)“ (1940), Kosto Korsako „Poeto garbė“ (1968), Sigito Gedos „Siužetas
Janio Rainio dramai, kurios jis negalėjo sukurti“ (1988), Vlado Braziūno
„latvių Fausto vertėjo viltys“ (2008) ir kt. Kalbant apie Rainį lietuvių mene,
pirmiausia tektų aptarti skulptoriaus Mato Menčinsko apie 1930–1934 m.
sukurtą biustą „Jonas Rainis, latvių poeta“.

 Justas Paleckis, „Rainis – kovotojas ir kūrėjas“, in: Kultūra, 1929, Nr. 12,
p. 605–609.

67
didelės apimties Julijono Lindės-Dobilo straipsnis „Rainis“, kurį
derėtų kvalifikuoti kaip išsamią ir savitą kultūrologinę rainistikos
studiją. Abu autoriai – ir Paleckis, ir Lindė-Dobilas – buvo puikūs Lat-
vijos istorijos, visuomenės, kultūros žinovai, tik kardinaliai skyrėsi
jų žiūros rakursas į latvių klasiko veiklą ir kūrybą: pirmojo buvo
kairuoliškai, socialdemokratiškai ideologizuotas, o antrojo pernelyg
idealizuotas. Dėl to Paleckis itin pozityviai atsiliepia apie Rainio so-
cialdemokratines pažiūras, pavadina Rainį 1905 m. revoliucijos siela,
pabrėžia jo kaip Latvijos darbininkų klasės atstovo, netgi jos vadovo
reikšmingumą. Lindė-Dobilas išsako visiškai priešingus vertinimus.
Rainis, kaip socialdemokratų veikėjas ir socialistų ideologas, jam
neįdomus, jam imponuoja Rainio „ištrūk[imas] iš šios ideologijos“,
jis atvirai džiaugiasi Rainio-poeto pergale prieš Rainį-kovotoją ir
visuomeninį veikėją, džiaugiasi Rainiu kaip naujos „meninės sinte-
zės“ kūrėju, ypač tragedijoje Juozapas ir jo broliai, kurią Lindė-Do-
bilas pavadina „latvių Faustu“.
Bendra tai, jog abu autoriai, nepaisant jų pasaulėžiūrų ir požiūrio
taškų į Rainio palikimą skirtingumo, Rainį vertina kaip neabejotinai
iškiliausią latvių rašytoją, kaip pačią žymiausią ar vieną žymiausių
Latvijos asmenybių. Paleckio ir Lindės-Dobilo pavyzdys rodo, pir-
ma, kad Rainio įvairiapusiškumas bei universalizmas leidžia jo bio-
grafiją, pasaulėžiūrą, veiklą ir kūrybą interpretuoti skirtingai, net
priešingai, antra, kad ir Lietuvoje jau XX a. I pusėje pradeda formuo-
tis, o vėliau įsitvirtina tarsi dvipusis Rainio paveikslas: 1) Rainio, kaip
socialdemokratinių nuostatų skleidėjo ar net revoliucingo ideologo,
kaip aktyvaus visuomeninio politinio veikėjo, kuris labiausiai do-


 Dobilas, „Rainis“, in: Vairas, 1930, Nr. 1, p. 327–332; Nr. 2, p. 461–468; Nr. 4,
p. 49–54; Nr. 5, p. 165–170.

 Silvestrs Gaižūns, op. cit., p. 978.

 Dobilas, op. cit., Nr. 2, p. 463.

 Ibid., p. 469. Šios tragedijos faustiškumą vėliau plačiai analizavo Gaižiūnas,
žr.: Silvestras Gaižiūnas, Baltų Faustas ir Europos literatūra, Kaunas: „Knygų
naujienos“, 2002, p. 502–512.

68
mino tarpukario kairiuosius lietuvių inteligentus bei oficialiuosius
sovietinės Lietuvos kultūrinės visuomenės sluoksnius10, ir 2) Rai-
nio, kaip labai talentingo, giliaminčio, estetiškai ir stilistiškai dau-
giabriaunio poeto, dramaturgo, vertėjo, kuris traukė daugumą Rainio
kūrybos vertėjų į lietuvių kalbą, daugumą latvių literatūra ir kultūra
susidomėjusių Lietuvos literatūrologų, kultūrininkų.
Dar viena populiari rainistikos sritis Lietuvoje buvo ir tebėra Rai-
nio ryšiai su Lietuva: ir asmeniniai, ir kūrybiniai, ir simboliniai, t. y.
Rainio, kaip kelias baltų tautas, gentis (latvius, latgalius, lietuvius)
jungiančios ir tą jungtį deklaruojančios asmenybės, paveikslas. Bū-
tent pastarajai sričiai skirtas filosofo, kultūros istorijos tyrinėtojo
Bronislovo Genzelio monografijos Kultūrų sąveika skyrius „J. Rainio
trauka“11. Genzelis, nors ir neskaito latviškai, tačiau iš lietuviškai
publikuotų kitų autorių latvistikos, rainistikos darbų, iš skirtingų šal-
tinių gana objektyviai ir nuosekliai atskleidė Rainio ryšius su Lietuva,
su lietuvių literatūra, kultūra, Rainio gyvenimo Vilniuje ir Panevėžyje
aplinkybes. Jo knygoje įdomus ir originalus kontekstas, į kurį patenka
Rainis: Adomas Mickevičius, Immanuelis Kantas, Tarasas Ševčenko,
Oskaras Milašius ir kitos panašios asmenybės, turėjusios kokių nors
biografinių ar kūrybinių ryšių su Lietuva.
Palyginti neseniai pasirodė filosofo, rašytojo, publicisto Arvy-
do Juozaičio literatūrinės publicistikos knyga Ryga – niekieno civili-
zacija, kuri jau spėjo išeiti ir latviškai12. Apie Rainį rašoma pirmoje
skyriaus „Rainis, arba inteligentijos spindesys ir skurdas“13 dalyje.
10
 Dar žr.: Antanas Venclova, „Lyg puošnus ąžuolas…“, in: Literatūra ir menas,
1965 09 11; Justas Paleckis, „Broliai mūs tikrieji, saulėj šioj arčiausi: [Atsimi-
nimai apie Janį Rainį]“, iš latvių kalbos vertė Vytautas Martišius, in: Pergalė,
1984, Nr. 1, p. 150–157.
11
 Bronius Genzelis, Kultūrų sąveika, Vilnius: Mintis, 1989, p. 167–177.
12
 Tik jos pavadinimas latvių kalba neteisingai išverstas: Rīga – cita civilizā-
cija. Kalbininkė latvistė, baltistė Regina Kvašytė siūlo versti: Rīga – neviena
civilizācija.
13
 Arvydas Juozaitis, Ryga – niekieno civilizacija, Vilnius: Alma littera, 2011,
p. 89–99; Arvīds Jozaitis, Rīga – cita civilizācija, no lietuviešu valodas tulkojuši

69
Knygos autorių labiausiai domina politinė latvių klasiko biografi-
ja ir jos – kaip ideologiškai „teisingos“ – vėlesnis konstravimas bei
permodeliavimas sovietiniais metais. Vis dėlto susidaro įspūdis, jog
ir patį autorių yra šiek tiek paveikęs būtent sovietinis Rainio bio-
grafijos „modelis“. Apie tai, pavyzdžiui, gali byloti kad ir štai tokia
pavardžių virtinė, kuri persmelkia pasakojimą apie Rainį ir kurios
neatsveria kokia nors kita, kultūrinė: Karlas Marxas, Pėteris Stučka14,
Janis Čakstė15, Karlis Ulmanis, Stalinas, Leninas, net Chruščiovas ir
Brežnevas. Kitaip tariant, Lietuvos skaitytojas apie Rainį iš Juozaičio
knygos gauna ne visai adekvatų supratimą: su XXI amžiui pertekline,
kitą informaciją užstojančia sovietmečio žyme, kurią autorius lyg ir
siekia dekonstruoti, bet tai jam ne itin pavyksta padaryti.
Trys nedideli, bet informatyvūs skyriai apie Rainį yra 1996 m.
Vilniuje išleistoje poetės, lyginamosios literatūrologijos specialistės
Birutės Masionienės kultūros istorijos knygoje Baltijos tautos: „Faus-
tiškasis latvių genijus Janis Rainis (1865–1929)“, „Vėl apie Rainį“ ir
„J. Rainio dramos“16. Plačiausiai Masionienė apsistoja prie Rainio
dramaturgijos. Balansuodama ant kultūrologijos ir literatūrologijos
ribos, ji analizuoja tragedijų Indulis ir Arija (Indulis un Ārija, 1911) bei
Juozapas ir jo broliai protagonistų paveikslus, kuriuos tradiciškai ver-
tina kaip „asmenyb[es], pralenkus[ias] savo amžininkus“17. Baigia-
moji autorės išvada apie Rainį, apie jo veiklos ir kūrybos visumą yra
tokia:

Sunku įsivaizduoti XX a. pradžios [Latvijos] kultūrą, jos tolesnę raidą be

J. Rainio įnašo. Dabartinė latvių literatūra, gaivindama šio menininko tra-

Pauls Balodis, Inga Znotiņa, Rīga: Zvaigzne ABC, 2014, p. 91–101.

14
 Jis 1919 m. buvo vadinamosios Latvijos Sovietų Socialistinės Respublikos
(1918–1920) vadovas.
15
 Pirmasis Latvijos prezidentas, vadovavęs 1922–1927 m.
16
 Birutė Masionienė, Baltijos tautos: Kultūros istorijos metmenys, Vilnius:
Aidai, 1996, p. 92–93, 97–103.
17
 Ibid., p. 101.

70
 dicijas, jungia amžiaus pradžią ir pabaigą, įrodydama, kad, regis, tolimas
kūrybinis palikimas gali įtakoti moderniąją visuomenę.18

Rainis lietuvių literatūrologijoje

Literatūrinės Rainio recepcijos kelias į Lietuvą prasidėjo, kai pirmai-

siais XX a. dešimtmečiais lietuvių kalba imta publikuoti konspek-
tyvias latvių literatūros istorijos apžvalgas. Minėtini keli to meto dar-
bai, žvalgantis, kaip juose atsiliepiama apie Rainio kūrybą. Dėmesio
verti: A. Juozapavičiaus apybraižoje Latviai, publikuotoje dienraštyje
Vilniaus žinios 1905 ir 1906 m., esantis didelis skyrius, pavadintas
„Latvių literatūra nuo Stendero laikų ligi pastarųjų dienų“19; Onos
Pleirytės-Puidienės išversta ir jos papildyta Eduardo Volterio apy-
braiža Latvių literatūra, kuri 1908 m. išspausdinta žurnale Draugi-
ja20, o 1909 m. išleista atskira brošiūra21; Kazimiero Jasėno parašytas
skyrius „Latvių literatūra“, kuris buvo įtrauktas į Maironio Trumpą
visuotinės literatūros istoriją, išleistą 1926 m. kaip Maironio raštų 5 to-
mas22; A. Survilaitės straipsnis „Žvilgsnis į latvių literatūrą“, 1938 m.

18
 Ibid., p. 103.
19
 Poškiečių Antanas [A. Juozapavičius], „Latvių literatūra nuo Stendero laikų
ligi pastarųjų dienų“, Idem, Latviai, in: Vilniaus žinios, 1906, Nr. 209 (527),
212 (530)–214 (532), 220 (538)–221 (539), 224 (542)–226 (544), 230
(548)–231 (549), 233 (551), 235 (553)–239 (557), 243 (561)–244 (562),
246 (564).
20
 Eduardas Volteris, „Latvių literatūra“, vertė ir papildė Ona Pleirytė-Pui-
dienė, in: Draugija, 1908, Nr. 23, p. 252–258; Nr. 24, p. 356–362.
21
 Eduardas Volteris, Latvių literatūra, vertė ir papildė Ona Pleirytė-Puidienė,
Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė, 1908.
22
 Maironis, „Trumpa visuotinės literatūros istorija“, in: Idem, Maironio raštai,
t. 5, Kaunas: „Raidės“ spaustuvė, 1926. Skyrius „Latvių literatūra“ publikuo-
jamas p. 266–274 ir palydimas tokia Maironio išnaša: „Apie Latvių literatūrą,
man prašant, yra parašęs prel. Kazim. Jasėnas, R[y]gos univ. prof., kuriam
čia nuoširdžiai tariu ači[ū]. Man teko jo straipsnį bent kiek tik sutrumpinti,
apleidžiant smulkmenas ir kai kur saviškai pertvarkant“ (p. 266).

71
paskelbtas žurnale Mokslo dienos23. Svarbūs ir dar keli panašaus pro-
filio rašiniai.
Apibendrinant tai, kaip šiuose darbuose charakterizuojamas
Rainis24, būtina pažymėti, kad Juozapavičius, Volteris, Jasėnas ir
Survilaitė Rainį apibūdina kaip labai iškilų rašytoją, tačiau bemaž
visi autoriai jį mini tik greta jo žmonos rašytojos Aspazijos. Akcen-
tuojamas arba abiejų rašytojų iškilių talentų lygiavertiškumas, arba
net pirmenybė teikiama Aspazijai ir jos kūrybai. Pavyzdžiui, Jasėnas
rašo: „Greta Aspazijos, talentu už ją nežemesnis, stovi jos vyras Ja-
nis Rainis Pliekšans“25, o Volterio veikale yra toks teiginys: „Aspazija
užima pirmutinę vietą jaunosios literatūros srovėje.“26 Tiesa, pasta-
rasis teiginys gali priklausyti ir Volterio apybraižos vertėjai į lietuvių
kalbą Pleirytei-Puidienei, kuri verčiamą veikalą yra papildžiusi savo
medžiaga bei pastabomis. Mat vertėja buvo aistringa Aspazijos ger-
bėja, publikavusi Lietuvos spaudoje ne vieną straipsnį apie latvių
rašytoją, jos kūrybą, apie jos pjesę Vaidilutė (Vaidelote, 1894). Vien tik
Survilaitė nedviprasmiškai sako: „Tais laikais [XX a. pradžioje] iškilo
didžiausias latvių poetas Rainis.“27
Atrodo, kad pirmuoju daugiau ar mažiau profesionaliu literatūro-
loginiu rašiniu, kuriame plačiau analizuojama ir Rainio kūryba, Lie-
tuvoje reikėtų laikyti 1930 m. pasirodžiusį Kosto Korsako straipsnį
„Naujoji latvių dramatinė literatūra“28. Jis parengtas daugiausia re-

23
 A. Survilaitė, „Žvilgsnis į latvių literatūrą“, in: Mokslo dienos, 1938, Nr. 11,
p. 597–599.
24
 Plačiau apie tai, kaip šiuose darbuose pristatyta visa latvių literatūra, jos
istorija, žr.: Kęstutis Nastopka, Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai, Vilnius: Vaga,
1971, p. 191–207; Silvestrs Gaižūns, „Latviešu literatūra Lietuvā”, p. 1013–
1014.
25
 Maironis, op. cit., p. 271.
26
 Eduardas Volteris, „Latvių literatūra“, in: Draugija, 1908, Nr. 24, p. 360; iš-
skirta – V. B.
27
 A. Survilaitė, op. cit., p. 598; išskirta – V. B.
28
 Kostas Korsakas, „Naujoji latvių dramatinė literatūra“, in: Kultūra, 1930,
Nr. 9, p. 471–475.

72
miantis Andrėjo Upyčio pranešimu „Latvių dramos naujausioji raida“
(„Latviešu drāmas jaunākas gaitas”, 1929) ir kitais literatūriniais jo
darbais, kurių įtaka Korsakui buvo itin stipri.
Visą vėlesnių laikų literatūrologinę rainistiką, Lietuvoje gana
gausią ir produktyvią, parankiausia pristatyti suskirsčius ją į tris di-
deles sąlygines grupes: 1) bendro propedeutinio pobūdžio tekstai
apie Rainio biografiją, pažiūras, veiklą ir kūrybą; 2) darbai apie Rai-
nio ir jo kūrybos ryšius bei sąsajas su Lietuva; 3) atskiri, metodologi-
ne, temine ir kitomis prasmėmis skirtingi Rainio kūrybos tyrimai.

1. Bendro propedeutinio pobūdžio tekstai apie Rainio gyvenimą ir

darbus – tai šviečiamieji, populiarinamieji straipsniai literatūrinėje,
kultūrinėje periodikoje, specializuotoje profesinėje spaudoje, Rainio
vertimų knygų įvadiniai ir baigiamieji straipsniai, mokomųjų leidinių
skyriai, kita panaši medžiaga, kurioje pateikiamos svarbiausios žinios
apie Rainio biografiją, asmenybę, pažiūras, kūrybos visumą. Paprastai
tokie tekstai skirti arba platesniems skaitytojų sluoksniams, arba
konkrečioms tikslinėms jų auditorijoms (mokytojams, mokiniams,
studentams).
Vienas pirmųjų reikšmingesnių šio, apžvalginio, tipo rašinių
buvo išspausdintas 1952 m. Korsako atliktų Rainio vertimų knygo-
je Rinktinė. Deja, jo vertę menkina ryškus vulgariojo marksizmo, net
stalinizmo atspalvis, atsiradęs vėlgi dėl Upyčio įtakos: Upytis Kor-
sakui visą gyvenimą buvo didžiausias ir latvių literatūros, ir latvių
literatūrologijos autoritetas. Patosiška sovietinė ideologija, patei-
kianti visiškai iškreiptą latvių klasiko recepciją, bene ryškiausiai
prasiveržia Rinktinės įvadinio straipsnio „Janis Rainis (1865–1929)“
pabaigoje: „Šviesiausieji Rainio troškimai, išreikšti jo nemariuose
kūriniuose, įsikūnijo tiktai įgyvendinus socialistinę santvarką. Tarybų
Latvija – tai Rainio Latvija.“29

29
 Kostas Korsakas, „Janis Rainis (1865–1929)“, in: J. Rainis, Rinktinė, vertė
Kostas Korsakas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1952,
p. 33.

73
 Daug objektyviau su Rainio biografija ir kūryba Lietuvos skaity-
tojai supažindinami Liongino Šepkaus mokymo priemonėje viduri-
nėms mokykloms TSRS tautų literatūra30 ir ypač Kęstučio Nastopkos
apybraižoje Tarybinių Pabaltijo tautų literatūra, kuri 1975 m. publi-
kuota žurnale Tarybinė mokykla, o 1977 m. išleista atskira knygele
kaip „paskaitų konspektas“ studentams31. Šepkus apie Rainį rašo ga-
na paviršutiniškai, vien tik referuodamas kitų autorių mintis. Nastop-
ka latvių klasiko kūrybą pristato ganėtinai konceptualiai, analizuoja
vieną kitą jo kūrinį, tiesa, tik bendrais bruožais.
Išsamiausias ir originaliausias šio pobūdžio rainistikos darbas
Lietuvoje yra Silvestro Gaižiūno straipsnis, išspausdintas „Pasaulinės
literatūros bibliotekos“ serijoje 1998 m. išleistoje Rainio kūrybos
rinktinėje. Straipsnį sudaro keturios dalys, skirtos atitinkamai Rainio
biografijos, pasaulėžiūros, dramaturgijos ir poezijos analitinei ap-
žvalgai. Gaižiūno nuomone, „[a]teities žmogaus vizija yra viso Rainio
meninio pasaulio raktas, padedantis prasiskverbti į giliausias arche-
tipines struktūras, pasiekti amžinųjų problemų sritis, taigi pajusti
latvių rašytojo kūrybos universalumą.“32

2. Darbai apie Rainio ir jo kūrybos ryšius bei sąsajas su Lietuva

apima tris temines tyrimų sritis: a) asmeniniai rašytojo ryšiai su Lie-
tuva; b) Rainio kūrybos teminės ir poetinės sąsajos su Lietuva, su
įvairia lituanistine medžiaga; c) tipologinės Rainio kūrinių ir lietuvių
rašytojų kūrinių paralelės.

30
 L. Šepkus, TSRS tautų literatūra: Mokymosi priemonė 10 kl., Kaunas:
Šviesa, 1971; L. Šepkus, TSRS tautų literatūros apybraiža: Mokymo priemonė
10 kl., 2-asis leidimas, Kaunas: Šviesa, 1976.
31
 Kęstutis Nastopka, „Tarybinių Pabaltijo tautų literatūra“, in: Tarybinė moky-
kla, 1975, Nr. 6, p. 24–30, Nr. 7, p. 23–28; Kęstutis Nastopka, Tarybinių Pabal-
tijo tautų literatūros: (Paskaitų konspektas), Vilnius: Lietuvos TSR Aukštojo ir
specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė-redakcinė taryba, 1977.
32
 Silvestras Gaižiūnas, „Janio Rainio dvasinio likimo linija: tarp Šiaurės ir
Pietų“, in: Janis Rainis, Poezija. Dramos, sudarytojas Kęstutis Nastopka, Vil-
nius: Vaga, 1998, p. 765.

74
 Lietuvių literatūrologus, bibliografus domino Rainio požiūris į
lietuvių kalbą, literatūrą, kultūrą, jo santykiai su lietuvių rašytojais,
visuomenės veikėjais, kultūros žmonėmis, jo gyvenimas Vilniuje bei
Panevėžyje. Šie santykiai, lietuviškieji Rainio biografijos epizodai
nuodugniai išanalizuoti Nastopkos monografijos Lietuvių ir latvių
literatūrų ryšiai skyriuje „Janis Rainis ir Lietuva“33 ir Gaižiūno mo-
nografijos Kultūros tradicijos baltų literatūrose: XX a. paralelės ir kon-
taktai skyriuje „Nuo asmeninių prie kultūrinių kontaktų“34. Nastop-
ka labiausiai gilinosi į latvių rašytojo santykius su Eduardu Volteriu,
Gaižiūnas – į jo ryšius su Juozu Gabriu-Paršaičiu.
Tyrinėta ir asmeninė Rainio biblioteka, tiksliau, lituanistinis jos
rakursas. Bibliografas Vladas Žukas aprašė, kokias lituanistines kny-
gas lietuvių ir kitomis kalbomis turėjo Rainis35, Marija Macijauskienė
išstudijavo lietuviškus autografus Rainio bibliotekos knygose36.
Rainio kūrybos teminius, poetinius ir kitokius ryšius su įvairiomis
lietuviškomis realijomis savo darbuose analizavo Korsakas, Nastopka,
Gaižiūnas, Vigmantas Butkus ir kiti. Tarkime, Nastopka minėtoje mo-
nografijoje rašo apie lietuvių raudų stilistikos įtaką Rainio eilėraščiui
„Sesutės daina“ („Māsiņas dziesma”, 1909), apskritai apie lietuvių
tautosakos motyvus jo poezijoje vaikams, apie lituanizmus pjesėje
Pusidealistis (Pusideālists, 1901), apie Lietuvos istorijos epizodus
tragedijoje Indulis ir Arija, draminėje poemoje Dauguva (Daugava,
1919) ir dramos, skirtos Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui,
apmatuose. Butkus analizuoja lietuviškuosius ir abiejų baltų tautų
vienybės, istorinio likimo bendrystės motyvus dramos Saulės mūšis

33
 Kęstutis Nastopka, Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai, p. 143–191.
34
 Silvestras Gaižiūnas, Kultūros tradicijos baltų literatūrose: XX a. paralelės ir
kontaktai, Vilnius: Vaga, 1989, p. 208–225.
35
 Vladas Žukas, „Lietuviškos ir lituanistinės knygos J. Rainio bibliotekoje“, in:
Bibliotekų darbas, 1984, Nr. 1, p. 32–33.
36
 Marija Macijauskienė, „Lietuviškieji autografai J. Rainio bibliotekoje“, in:
Kultūros barai, 1979, Nr. 9, p. 68–69.

75
(Saules kauja, 1911–1916) eskizuose ir kultūrologinės kelionių kny-
gos Kastanjola (Kastaņola, 1928) poskyryje „Per Lietuvą“ („Caur Lie-
tuvu”)37.
Rainio poezijos, dramaturgijos vertimų į lietuvių kalbą estetine
problematika, jų istorija daugiausia domėjosi Korsakas ir Gaižiūnas.
Pirmasis yra išsakęs tokią ne tik rainistikai, bet ir visai lyginamajai
baltistikai reikšmingą apibendrinančią mintį: „Kaip beatrodytų para-
doksalu, J. Rainio lyriką ypač sunku versti į lietuvių kalbą. Čia, be kita
ko, iškyla dar ir kai kurie specifiški kalbiniai sunkumai, atsirandantys
kaip tik dėl lietuvių ir latvių kalbų artimos giminystės.“38 Gaižiūnas
lakoniškai pristato ir įvertina visų pagrindinių Rainio vertėjų darbus:
Kosto Korsako, Kazio Borutos, Eugenijaus Matuzevičiaus, Sigito Ge-
dos, Jono Strielkūno39.
Mokslo darbų grupėje apie Rainio, jo kūrybos ryšius bei sąsajas
su Lietuva atskirai minėtini komparatyvistiniai tyrimai, skirti tipo-
loginėms Rainio kūrinių ir įvairių lietuvių poetų, rašytojų kūrinių pa-
ralelėms40. Dar 1955 m. literatūros istorikas Kazys Umbrasas rusų
kalba publikavo straipsnį apie Rainio poezijos ir lietuvių poeto Ju-
liaus Janonio kūrybos panašumus, kaip abu autorius vienijantį fak-
torių pirmiausia iškeldamas „revoliucinį patosą“41 ir kitas jam arti-
mas ypatybes.

37
 Vigmantas Butkus, „Baltiškumo kontūrai: Janio Rainio drama Saulės mū-
šis“, in: Idem, Šiauliai: provincijos miestas palatvėje, Šiauliai: Saulės delta,
2005, p. 138–141.
38
 Kostas Korsakas, „Vertėjo žodis“, in: Janis Rainis, Lyrika, vertė Kostas Kor-
sakas, Vilnius: Vaga, 1975, p. 217.
39
 Silvestrs Gaižūns, „Latviešu literatūra Lietuvā”, p. 979–984.
40
 Platėliau apie jas žr. kito šios knygos straipsnio „Lyginamoji rainistika Lie-
tuvoje ir naujos jos perspektyvos: Rainio eilėraščių rinkinio Galas ir pradžia
ir Putino rinkinio Tarp dviejų aušrų paralelės“ skyrelį „Istorija: lyginamoji
baltistinė rainistika“.
41
 К. Умбрасас, «Общие черты в творчестве Ю. Янониса и Я. Райниса», in:
Latvijas PSR ZA Vēstis, 1955, Nr. 9, p. 28.

76
 Vakarų ir Rytų kultūrų dialogą aprėpiantį, sintetinantį universa-
lizmą Gaižiūnas laiko svarbiausiu principu, suartinančiu Rainio ir Vy-
dūno pasaulėžiūras, jų dramaturgiją. Detaliausiai analizuojamos ir
lyginamos Rainio drama Ugnis ir naktis (Uguns un nakts, 1903–1904;
išsp. 1907) ir Vydūno drama Amžina ugnis (1913), aiškinantis, kokie
moderniosios misterijos poetikos elementai joms būdingi, kaip abi
dramos susijusios su simbolizmu, su jo filosofija ir estetika42.
Istoriosofiniu aspektu komparatyvistiškai buvo lyginamos Rainio
istorinė tragedija Indulis ir Arija su Vinco Krėvės-Mickevičiaus trage-
dija Šarūnas43. Aurelija Mykolaitytė panašiu aspektu analizavo Rainio
istorinės dramaturgijos ir Maironio draminės trilogijos apie Vytautą
paraleles44. „Kurį lietuvių poetą galėtume pastatyti greta Rainio? Ko
gero… Maironį, kad ir su didelėmis išlygomis“45, – rašė Donatas Sau-
ka, ne visai pagrįstai ir sėkmingai mėgindamas Maironio kūrybos vi-
sumą gretinti su Rainio kūrybinio palikimo visuma.

3. Atskiri Rainio kūrinių tyrimai, t. y. tie, kurie neturi lyginamojo

baltistinio dėmens, Lietuvoje daugiausia orientuoti į dramaturgiją.
Lietuvių literatūrologų dažniausiai ir išsamiausiai analizuotos Rai-
nio pjesės: Ugnis ir naktis, Indulis ir Arija, Pūsk, vėjeli!, Aukso žirgas,
Juozapas ir jo broliai, Grojau, šokau (Spēlēju, dancoju, 1919), nebaig-
ta pjesė Kurbadas (Kurbads). Tokių tyrimų tradiciją dar tarpukariu
pradėjo Korsakas straipsniu „J. Rainio dramaturgija“, publikuotu kaip
jo verstos dramos Pūsk, vėjeli! įvadas. Korsakas teigia: „J. Rainis latvių

42
 Silvestras Gaižiūnas, Kultūros tradicijos baltų literatūrose, p. 247–272.
43
 Vigmantas Butkus, „Neoromantinė istoriosofija V. Krėvės Šarūne ir J. Rai-
nio Indulyje ir Arijoje“, in: Metai, 2001, Nr. 8–9, p. 109–123.
44
 Aurelija Mykolaitytė, „Maironio ir Rainio istoriosofinės dramos“, in: Eina
garsas: Nauji Maironio skaitymai, sudarė Manfredas Žvirgždas, Vilnius: Lietu-
vių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 197–211.
45
 Donatas Sauka, „Paralelė – Rainis“, in: Idem, Fausto amžiaus epilogas, Vil-
nius: Tyto alba, 1998, p. 125.

77
draminės literatūros plėtotėje sudarė ištisą etapą, naują, žymiai
aukštesnę pakopą.“46
Vėliau draminius Rainio kūrinius įvairiais teminiais, probleminiais
rakursais, remdamiesi skirtingomis metodologijomis, yra analizavę
Nastopka, Gaižiūnas, Butkus ir kiti. Pavyzdžiui, Butkus domėjosi ug-
nies simbolika ir erdvės poetika bei jų tarpusavio sąsajomis miste-
rijoje Ugnis ir naktis47, išryškino dramos-pasakos Aukso žirgas psi-
choanalitines („alchemiškąsias“) potekstes48.
Monografijose Baltų Faustas ir Europos literatūra (2002), Klajo-
jantys siužetai baltų literatūrose: Mitai. Legendos. Literatūriniai ti-
pai (2009) Gaižiūnas Rainio kūrybą įkomponuoja į platų Europos
ir pasaulinės literatūros, kultūros, mitologijos kontekstą. Pirmojoje
knygoje analizuojamas Rainio verstas Johann’o Wolfgang’o Goethe’s
Faustas, taip pat faustiškieji motyvai Ateities žmogaus (Nākotnes
cilvēks) apmatuose, dramose Grojau, šokau, Ugnis ir naktis, Indu-
lis ir Arija, Juozapas ir jo broliai, poemoje Ave sol!, eilėraščių rinki-
niuose Galas ir pradžia (Gals un sākums, 1912), Penki Dagdos eskizų
sąsiuviniai (Dagdas piecas skiču burtnīcas, 1925)49. Antrojoje knygoje
atskleidžiama, kuriuose Rainio kūriniuose ir kaip plėtojami bei trans-
formuojami mitai apie Prometėją, Orfėją, Odisėją etc. Kaip Prometėjo
mito variacijos analizuojami eilėraščiai „Žiedų sapnai“ („Ziedu sap-

46
 K. Korsakas Radžvilas, „J. Rainio dramaturgija“, in: J. Rainis, Pūsk, vėjeli!:
5 veiksmų tautos daina, vertė K. Korsakas Radžvilas, Kaunas: Spaudos fondas,
1938, p. 6.
47
 Vigmantas Butkus, „Rainio Ugnis ir naktis: ugnies semantika“, in: Acta Balti-
ca’94, Kaunas: Aesti, 1997, p. 58–62; Vigmants Butkus, „Telpas poētika Raiņa
mistērijā Uguns un nakts”, in: Aktuālas problēmas literatūras zinātnē, 2006,
11. sēj., p. 131–141.
48
 Vigmantas Butkus, „Janio Rainio dramos Aukso žirgas semantika“, in: Gim-
tasis žodis, 1995, Nr. 9, p. 27–30; Vigmants Butkus, „Raiņa Zelta zirgs: Kalna,
Zelta un Saules semantika”, in: Karogs, 1995, Nr. 9, p. 162–167.
49
 Silvestras Gaižiūnas, Baltų Faustas ir Europos literatūra, p. 294–333, 462–
516 (skyriai „Faustas ir vertimai“, „Faustas kaip tiltas tarp mitų ir Ateities
žmogaus (Rainis)“).

78
ņi”), „Kopiantis į kalną“ („Kalnā kāpējs”), „Siela gilioji“ („Dvēsele
dziļā”), kaip Orfėjo mito variantas – misterija Grojau, šokau, kaip
odisėjiškos tematikos kūrinys – „graikų epas latviškomis strofomis“
„Odisėjo klystkeliai“ („grieķu epus latviešu pantos” „Odiseja maldu
ceļi”, 1930)50 ir t. t. Rainio kūrybą Gaižiūnas yra tyrinėjęs ir ne vienu
kitu aspektu, pavyzdžiui, romano žanro poetikos51.

Išvados

Lietuvos kultūrininkus ir literatūros mokslininkus, kurie rašė apie

Rainį, interpretavo ir analizavo jo pasaulėžiūrą, biografijos peripe-
tijas, kūrybą, domino: 1) Rainis kaip rašytojo-kovotojo tipas, kaip
revoliucinės kovos poetas (Paleckį, Korsaką, Umbrasą, iš dalies Šepkų
ir kt.); 2) jo biografijos ir kūrybos santykis su Lietuva, jo kūrybos
tiesioginės ir tipologinės paralelės su lietuvių autorių kūriniais (Gen-
zelį, Nastopką, Gaižiūną, Sauką, Mykolaitytę ir kt.); 3) Rainio kūrybos
vieta visuotinės ir Europos literatūros kontekste, jo poveikis latvių
literatūros ir kultūros raidai, kai kurie imanentiški jo kūrybos seman-
tikos ir poetikos aspektai (Lindę-Dobilą, Masionienę, Butkų, Gaižiūną
ir kt.).
Reikia konstatuoti, kad rainistikos tyrimai Lietuvoje yra ganėtinai
išplėtoti ir neretai funkcionuoja beveik kaip atskira literatūrinės bal-
tistikos sritis, kurioje daugiausia nuopelnų turi Kostas Korsakas, Kęs-
tutis Nastopka, ypač Silvestras Gaižiūnas.

50
 Silvestras Gaižiūnas, Klajojantys siužetai baltų literatūrose: Mitai. Legen-
dos. Literatūriniai tipai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,
2009, p. 31–33, 74, 91–92.
51
 Silvestras Gaižiūnas, „Janio Rainio romanai: sumanymai ir realybė“, in: Acta
humanitarica universitatis Saulensis, 2009, t. 11: Kintantys romano pavidalai,
Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2010, p. 118–124.

79
Lyginamoji rainistika Lietuvoje
ir naujos jos perspektyvos:
Rainio eilėraščių rinkinio
Galas ir pradžia ir Putino
rinkinio Tarp dviejų aušrų
paralelės

Metodologinė įžanga

Tradicinę literatūros komparatyvistikos paradigmą plėtojančiuose

veikaluose paprastai kalbama apie du pagrindinius literatūrinių
sąsajų tyrimo būdus, kurie atskirais konkrečiais atvejais, jeigu tam
yra pakankamos empirinės prielaidos, gali būti sinchronizuojami.
Tai genetinių (arba kontaktinių) literatūrinių sąsajų tyrimo kelias ir
tipologinių literatūrinių sąsajų tyrimo kelias. Pirmasis realizuojamas
esant tiesioginiams kontaktams, įtakoms, poveikiams, teminiams ir
kitokiems „skoliniams“, kitaip tariant, esant apčiuopiamiems ryšiams
tarp dviejų ar daugiau literatūrų, kultūrų, kurie galimi įvairiausiais
pavidalais: nuo asmeninių rašytojo ryšių su kita kultūrine terpe iki
subtilių kūrybinių aliuzijų į kitos literatūros, kultūros ar istorinės-
kultūrinės atminties ženklus. Antrasis, anot Peterio V. Zima’os aiški-
nimo, suponuoja konstruktyvų tipologiškai panašių, bet paprastai
jokių tiesioginių tarpusavio sąsajų neturinčių literatūrinių reiškinių


 Žr.: Александр Дима, Принципы сравнительного литературоведения,
перевод с румынского М. В. Фридмана, Москва: Прогресс, 1977, p. 121–
166; Диониз Дюришин, Теория сравнительного изучения литературы,
перевод со словацкого И. А. Богдановой, Москва: Прогресс, 1979, p. 96–
201; Peter V. Zima, Komparatistische Perspektiven: Zur Theorie der Verglei-
chenden Literaturwissenschaft, Tübingen: Francke, 2011, p. 35–48 ir kt.

80
lyginimą, komparatyvistinei analizei pasirenkant tik tuos lyginimo as-
pektus, kurie apima analogiškas giliąsias lyginamųjų reiškinių struktū-
ras, vadinasi, leidžia daryti produktyvias tiriamąsias išvadas.
Tarkime, produktyviu laikomas Franzo Kafkos ir Jaroslavo Hašeko
kūrybos lyginimas, kai jie traktuojami kaip populiarūs modernistiniai
visuomenės kritikai, t. y. šiuo požiūriu tipologiškai artimi, nesvarbu,
kad kontrastingi – „Kafka [pasaulio] ambivalenciją ir groteską išreiš-
kiąs tragiškai, o Hašekas komiškai-satyriškai“. Vis dėlto „Kafka kaip
religinis autorius, kaip egzistencialistas ar ekspresionistas su Hašeku
negali būti lyginamas“, kadangi jokia tipologija tokių paralelių nepa-
grindžia.

Istorija: lyginamoji baltistinė rainistika

Literatūrinėje baltistikoje – lyginamosiose lietuvių-latvių literatūrų

studijose – rainistika yra svarbi, neilgą, bet tvirtą tradiciją jau turin-
ti sritis. Išsamius genetinius komparatyvistinius šios srities tyrimus
apie Janio Rainio (tikr. Janis Pliekšanas, 1865–1929) biografijos, veik-
los ir kūrybos santykį su Lietuva yra atlikęs Kęstutis Nastopka, o šiuos
tyrimus svariai papildė Silvestras Gaižiūnas.
Palyginti skaitlingi Lietuvoje tipologiniai lyginamieji rainistikos
tyrimai. Julius Janonis, Vydūnas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Mairo-
nis – su šių autorių atskirais kūriniais, kūrybos visuma ar menine pa-
saulėžiūra vienokiu ar kitokiu tipologiniu rakursu buvo gretinami ir
analizuojami Rainio kūriniai, jo idėjos.
1955 m. Kazys Umbrasas išryškino bendrus Rainio ir Janonio
kūrybos bruožus. Nors ir ganėtinai konjunktūriškai atsiliepiant į


 Peter V. Zima, op. cit., p. 39.

 Kęstutis Nastopka, Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai, Vilnius: Vaga, 1971,
p. 143–191 (skyrius „Janis Rainis ir Lietuva“); Silvestras Gaižiūnas, Kultūros
tradicijos baltų literatūrose: XX a. paralelės ir kontaktai, Vilnius: Vaga, 1989,
p. 208–225 (poskyris „Nuo asmeninių prie kultūrinių kontaktų“).

81
sovietinio meto ideologines realijas, vis dėlto buvo atskleistos tipo-
logiškai artimos vadinamojo „revoliucinio patoso“ tendencijos abiejų
rašytojų poezijoje, leidusios Umbrasui padaryti rezultatyvius api-
bendrinimus. Pavyzdžiui:

J. Janoniui, kaip ir J. Rainiui ir daugeliui kitų revoliucinių poetų būdingas

dvejopas revoliucinių idėjų raiškos būdas: revoliucinis-romantinis ale-
gorinis (ryto, audros, miško, pavasario, saulės, aušros vaizdinių eksploa-
tavimas) ir realistinis, betarpiškas (konkrečiõs tikrovės vaizdai, apmąs-
tymai, azartiškos deklaracijos).

Be abejo, į revoliucinę tematiką orientuota, tiksliau, revoliucine

retorika paremta yra tik nedidelė Rainio kūrybinio palikimo dalis. To-
dėl jo lyginimas su Janoniu tegalėjo būti aspektinis. Nepalyginamai
visapusiškesnė ir produktyvesnė lyginamoji tipologinė rainistinė
analizė atlikta Silvestro Gaižiūno, kurioje jis aptaria universalizmą,
Vakarų ir Rytų kultūrų dialogą kaip Rainio ir Vydūno pasaulėžiūras
vienijantį principą, persiduodantį jų draminei kūrybai. Pastarojoje
tipologiškai tvirčiausiai abu autorius vienijanti ašis yra universalijas
sinkretinantis naujosios misterijos žanras, orientuotas į simbolizmą,
suvokiamą „kaip sintezės men[as]“. Plačiausiai aptariamas Rainio
misterijos Ugnis ir naktis (Uguns un nakts, 1903–1904; išsp. 1907)
ir Vydūno misterijos Amžina ugnis (1913) paralelizmas, epizodiškai,
bet tikrai esmingai prie jų prišliejant Krėvės misteriją Likimo keliais
(1926, 1929).

 К. Умбрасас, «Общие черты в творчестве Ю. Янониса и Я. Райниса», Lat-
vijas PSR Zinātņu Akadēmijas Vēstis, 1955, Nr. 9, p. 29.

 Žr.: Silvestras Gaižiūnas, op. cit., p. 225–269.

 Ibid., p. 252.

 Atskirai minėtinas su Rainiu susijęs dar vienas baltistinis Gaižiūno darbas –
lyginamasis vertimų tyrimas (žr.: Silvestras Gaižiūnas, Baltų Faustas ir Euro-
pos literatūra, Kaunas: „Knygų naujienos“, 2002, p. 302–333; poskyris „Fausto
vertimai į baltų kalbas. Penkios versijos (1897–1999)“). Atskirai, kadangi šis
darbas nepriskirtinas tipologinei komparatyvistikai.

82
 Rainio ir Krėvės kūrybą apibendrintais štrichais lygino šių eilučių
autorius, kaip abu rašytojus vienijančias tipologines bendrybes iškė-
lęs: 1) panašų jų draminės kūrybos santykį su istorinės patriotinės
tematikos tautinio romantizmo literatūra, pateikiant visais požiūriais
naują meninę Latvijos ir Lietuvos istorijos traktuotę, 2) novatoriškas
literatūrines Biblijos interpretacijas dramoje Juozapas ir jo broliai (Jā-
zeps un viņa brāļi, 1919) ir romane Dangaus ir žemės sūnūs (1949,
1961). Pirmoji iš minimų bendrybių – istoriosofiškai naujas požiūris
į praeitį, perteiktas per sudėtingų ir komplikuotų asmenybių prizmę, –
išplėtojama lyginamąja istorinių dramų Indulis ir Arija (Indulis un Āri-
ja, 1911) ir Šarūnas (1913) analize.
Būta poros bandymų lyginti Rainio ir Maironio kūrybą. Abiejų
autorių istorinę dramaturgiją analizavo Aurelija Mykolaitytė, pamėgi-
nusi rasti sąlyčio taškų tarp estetine prasme nelygiaverčių ir daugu-
mos tipologinių klasifikacijų požiūriu nevienodų Rainio ir Maironio
draminių kūrinių, tačiau jų, bent kiek esmingesnių, kaip rodo tyrimo
išvados, neradusi10. Donatas Sauka šiuodu autorius mėgino lyginti vi-
suminiu požiūriu, deklaruodamas, kad Rainis yra latviškoji Maironio
paralelė11.
Sauka rašo: „Kurį lietuvių poetą galėtume pastatyti greta Rainio?
Ko gero… Maironį, kad ir su didelėmis išlygomis. Bent jau Maironis į
porą tiktų ne blogiau negu kuris kitas vėlesnių laikų poetas. Taip, bet
jei Maironis, tai suprantame – ir koks atstumas tarp jų!“12 Vis dėlto tas

 Žr.: Vigmantas Butkus, „Dažas tipoloģiskas paralēles (H. Ibsens, Rainis un
V. Krēve)”, in: Raiņa lasījumi: 1992, redkolēģija: K. Lūsis... [u.c.], Daugavpils:
Multinacionālas kultūras centrs, 1994, p. 23–28.

 Žr.: Vigmantas Butkus, „Neoromantinė istoriosofija V. Krėvės Šarūne ir
J. Rainio Indulyje ir Arijoje“, in: Metai, 2001, Nr. 8–9, p. 109–123.
10
 Žr.: Aurelija Mykolaitytė, „Maironio ir Rainio istoriosofinės dramos“, in:
Eina garsas: Nauji Maironio skaitymai, sudarytojas Manfredas Žvirgždas. Vil-
nius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 210.
11
 Žr.: Donatas Sauka, Fausto amžiaus epilogas, Vilnius: Tyto alba, 1998,
p. 123–127; poskyris „Paralelė – Rainis“.
12
 Ibid., p. 125.

83
„atstumas“ pasirodė esąs akivaizdžiai per didelis, kad būtų galima nu-
tiesti tokias paraleles. Abu tyrinėtojus labiausiai klaidinanti prielaida
turbūt buvo ta, kad Rainis, gimęs 1865 m., ir Maironis, gimęs 1862 m.,
yra „tos pačios kartos“ rašytojai, kuriuos abu „subrandino tautinio at-
gimimo epocha“13. Ir pamirštant, kad latvių nacionalinės literatūros
evoliucija dėl įvairių istorinių, kultūrinių priežasčių lietuviškąją „len-
kė“ visa generacija, t. y. Maironis brendo visokeriopai kurdamas minė-
tąją „tautinio atgimimo epochą“, o Rainis brendo visokeriopai konflik-
tuodamas su ja, transformuodamas ją, net tiesiogiai nukentėdamas
nuo jos ir kurdamas naują, „naujasrovininkų“ epochą.
Analogišku kaip ir Sauka – faustiškumo, sąlyčio su Johanno Wolf-
gango Goethe’s kūryba – aspektu prie lietuvių literatūros Rainį ir jo
kūrybą komparatyvistiškai „pritraukia“ Vytautas Kubilius. Tik jis ge-
rokai tiksliau nusako tiek Rainio kūrybos specifiką, tiek lietuvių ir lat-
vių literatūrų evoliucinį santykį:

Latvių nacionalinė savimonė iškart gavo į rankas stiprų savo kultūros

brandumo ir vertės argumentą14. Latvių literatūrai atsivėrė filosofinio
universalumo horizontas, į kurį veržliai pasuko J. Rainio originalioji
dramaturgija. […] Kodėl lietuvių kultūros slenkstį Faustas ir Mefistofe-
lis – dvilypės žmogaus prigimties simboliai – peržengė puse šimtmečio
vėliau? […] Lietuviai, suvaržyti spaudos draudimo, tylėjo – nacionalinės
poetikos resursai dar atrodė per menki siekti visuotinumo skliautų, trū-
ko kultūrinių jėgų rizikingam lietuvių literatūrinio žodžio bandymui, o ir
lietuvių visuomenės estetinę orientaciją lėmė daug konkretesni dienos
politiniai ir socialiniai uždaviniai.15

13
 Aurelija Mykolaitytė, op. cit., p. 198.
14
 Kubilius turi galvoje didžiulę įtaką latvių literatūros ir kultūros raidai pada-
riusį 1898 m. latvišką Goethe’s Fausto vertimą, kuris laikomas vienu svar-
biausių Rainio kūrybinių darbų.
15
 Vytautas Kubilius, Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, Vil-
nius: Vaga, 1983, p. 221.

84
 Kubiliaus pavartoti ir daugiau ar mažiau su Rainio kūryba susieti
abstraktūs apibūdinimai: „filosofinio universalumo horizontas“, „dvi-
lypės žmogaus prigimties“ įsimbolinimas, „visuotinumo skliautų“
siekiai ir panašūs, jautresnei lietuvių literatūros istorijos išmanytojo
klausai jau patys savaime turėtų asocijuoti tam tikras – aiškiai kitokias
nei maironiškoji – paradigmines paraleles. Dionýzas Ďurišinas teigia,
kad lyginamosios analizės objektu gali tapti tik tie reiškiniai, „ku-
rie savo esme, tipiniais bruožais atitinka vienas kitą, yra vienatipiai,
priklauso vienai sistemai“, „kurie savo specifiniais bruožais ir esme
adekvatūs vienas kitam kaip organiškai priklausantys tai pačiai aukš-
tesnei struktūrai“, kurią galima išskaidyti į „smulkesnius struktūrinius
vienetus“16.
Turint galvoje šias Ďurišino išsakytas prielaidas, atkreipiant dėme-
sį į visą lietuviškos lyginamosios rainistikos istoriją ir būtinai aktuali-
zuojant cituotąsias Kubiliaus įžvalgas, galima nesunkiai pastebėti ir
pradėti ryškinti besiveriančią naują rainistinę literatūrinę paralelę:
Rainio kūryba – Vinco Mykolaičio-Putino kūryba. Putino literatūrinį
palikimą su Rainio palikimu esmingai artina panašaus pobūdžio ir pa-
našaus intensyvumo pasaulinės literatūros bei kultūros intertekstų
„rinkinys“, lemtingas Bildung idėjos poveikis ir šios idėjos variacijos,
simbolistinės poetikos apraiškos, minėtieji „filosofinio universalumo
horizontas“ bei „dvilypės žmogaus prigimties“ įsimbolinimas ir dar
ne viena, Ďurišino žodžiais tariant, „vienatipė sistema“. Visa tai leistų
atsidėti plačiai ir produktyviai komparatyvistinei analizei, kuri galėtų
apimti ne vieną Rainio ir Putino kūrybos sritį. Tačiau šiuosyk bus ap-
siribota dviejų eilėraščių rinkinių lyginimu.

16
 Диониз Дюришин, op. cit., p. 202, 203.

85
Nauja tipologinė paralelė:
Galas ir pradžia ir Tarp dviejų aušrų

Turbūt kiekvienoje nacionalinėje literatūroje, pasiekusioje raidos

etapą, kurį sąlygiškai galima pavadinti klasikine branda, yra sukuria-
mas fundamentalus, „atraminis“ eilėraščių rinkinys, drama, poema,
romanas ar kito žanro kūrinys arba kūriniai. Toks ar tokie, kuris ar
kurie pasižymi meniškiausiai, sykiu filosofiškiausiai atskleista uni-
versalia egzistencine situacija, itin kūrybingai išplėtota žmogaus vie-
tos pasaulyje problematika, estetiškai įtaigiai išreikšta prieštaringų
pasaulio polių sintezės idėja, brėžiančia konceptualų santykį tarp
idealumo ir medžiagiškumo, tarp mikrokosmo ir makrokosmo. Toks
ar tokie, kokius Anglijoje sukūrė Williamas Shakespeare’as, Vokieti-
joje – Johannas Wolfgangas Goethe, Lenkijoje – Adomas Mickevičius
ir t. t.
Vienu iš tokių kūrinių latvių literatūroje laikyčiau Rainio eilėraščių
rinkinį Galas ir pradžia (Gals un sākums, 1912), o lietuvių literatūroje –
Putino Tarp dviejų aušrų (1927). Šie eilėraščių rinkiniai yra etapi-
niai tiek abiejų rašytojų kūryboje, tiek nacionalinių latvių ir lietuvių
literatūrų raidoje. Abu jie panašūs ir tam tikromis esminėmis savo
giluminės koncepcijos savybėmis, ir tam tikromis reikšmingomis
problematikos plotmėmis, ir ne viena svarbia detale, figūra, vaizdi-
niu, panašūs plačiu sintetinančiu užmoju, apibendrinančiomis filoso-
finėmis intencijomis.
Įvardydamas pagrindinį panašumą, nurodyčiau kryptingą egzis-
tencinių ir ontologinių temų, problemų išplėtojimą, sugestyviai jas
perteikiant įtampos tarp universaliųjų priešybių kontekste. Didžioji
įtampa tarp pirmiausia ir „įkrauna“ abu rinkinius tiek tematiškai, tiek
semantiškai: įtampa tarp galo, pabaigos ir pradžios, tarp atomo ir
kosmoso, tarp sielos ir universumo, tarp rytų šviesos ir „vakarų ato-
švaist[ų]“17, tarp vergo ir karaliaus būsenų, tarp viršūnių ir gelmių.
17
 Putinas, Tarp dviejų aušrų: Fotografuotinis leidinys, Vilnius: Lietuvos rašy-

86
Sykiu neišvengiamai didžiajame amžinai besikartojančiame cikle šios
priešybės susijungia, pereina viena į kitą, gimdo naują kokybę, arti-
nančią būtį prie archetipinio pirmapradiškumo, prie sinkretinės am-
žių pradžias menančios ar utopišką amžių pabaigą galinčios ženklinti
vienovės.
„Visi daiktai, kaip blankūs šešėliai, dvilypuojasi tavo regėjime“
(TDA, 5), „Būk sveikas gi, žemės bangoj atspindėjęs dangau!“ (TDA,
45) – taip ir panašiai apie priešybių sąjungą, perėjimą viena kiton
rašo Putinas. „Te galas tampa pradžia“, – taip apie panašią sąjungą ir
perėjimą rašo Rainis, toliau štai tokiu būdu plėtodamas mintį ir vaiz-
dą:

Te paslaptis pabunda,
Te visiems laikams iš visų pašalių
Pasitraukia naktis.

Pirmapradžiai debesynai sūkuriuoja ir niaukias,

Amžinybių ūkai verda ir kelias.18

Tai paskutinės, reziumuojančios Rainio rinkinio eilutės, skirtos

pritraukti skaitytojo dėmesį prie tokios kosminės vaizdinijos, kurią
metaforiškai galima pavadinti čiurlioniška didžių erdvių simfonija. Čia
pat prisimenant, kad panašią kuria ir Putinas „Viršūnių ir gelmių“ pa-
baigoje: „O tvanko rūkais debesuotoj padangėj / Dar blykčioja skaid-
rūs pirmykšti žaibai“, kol galų gale išskaidrėja kažkokia putiniška

tojų sąjungos leidykla, 1992, p. 5. Toliau straipsnyje cituojant rinkinį Tarp dvie-
jų aušrų skliaustuose nurodomas šio leidinio puslapis, prieš jį rašant trumpi-
nį TDA.
18
 Jānis Rainis, „Gals un sākums. Viena rituma ziemas dziesma”, in: Idem, Ko-
poti raksti 30 sējumos: 2. sēj.: Dzeja, Rīga: Zinātne, 1977, p. 407–408. Toliau
straipsnyje cituojant rinkinį Gals un sākums skliaustuose nurodomas šio lei-
dinio puslapis, prieš jį rašant trumpinį GS. Visi eilėraščių vertimai iš latvių
kalbos yra straipsnio autoriaus. Jie yra prasminiai filologiniai.

87
nežinomų, kitokių erdvėlaikinių koordinačių amžinybė, pavadinama
„nežinoma saule“, „nežinomu ruimu“ (TDA, 46).
Rainis, kurdamas kosminę vaizdiniją, kurdamas sinkretinę esa-
mo ir būsimo pasaulio bei universumo viziją, aktualizuoja jam labai
imponavusį dialektinį mąstymą: „Kur materija tampa dvasia, / Kur
esybė tampa savo priešybe“ („Kur viela top gars, / Kur patmets top
pretmets”; GS, 403). Šias itin reikšmingas eilutes ir jų kontekstą Jonas
Strielkūnas į lietuvių kalbą verčia taip:

Materijon grimzta
Dvasia, kur tarp dulkių
Mirties ir gyvybės
Kaita amžina.

Kur tampa vienove

Marga įvairovė,
Materija – siela,
Chaosas – darna.

Dvasia dar nežino:

Daly nei pilnatvėj
Tai amžinybei
Galo nėra.19

Abu poetai po vieną eilėraštį skiria didingų, kone kosminių mas-

telių figūrų, lyg ir personifikuotų, lyg ir ne, tvarkančių žmonių ir žmo-
nijos likimus, paveikslų kūrimui. Abiejų eilėraščiai yra panašiais pa-
vadinimais: Putino keturių posmų „Galiūnas“ ir ilgas, net penkiolikos
posmų Rainio „Galingasis“ („Pārvarīgais”), beje, dažnu motyvu artėjąs
ir prie Putino poemos „Vergas“.
19
 Janis Rainis, „Iš rinkinio Galas ir pradžia“, vertė Jonas Strielkūnas, [Kostas
Korsakas], in: Idem, Poezija. Dramos, sudarytojas Kęstutis Nastopka, Vilnius:
Vaga, 1998, p. 138. Strielkūno vertime kursyvu išskirtos prieš tai latviškai
cituotos dvi eilutės.

88
 Ir Putino galiūnas, ir Rainio galingasis vaizduojami kaip valdantys,
viešpataujantys, besilygindami su jais eilėraščių subjektai pavadina
save vergais, tik elgiasi visiškai priešingai. Putino nusižemina: „Pa-
kilo, sumojo juoduoju sparnu, – / Ir aš į jo sostą, kaip vergas, einu“
(TDA, 38), Rainio maištauja ir nugali: „Betgi aš nenoriu būti vergas! /
Aš nenoriu pojūčių ne savo, / Svetimų idėjų ir svajonių / Viešpačių
nenoriu pripažinti! / Kas tu toks, kad pančius man uždėtum?“; „Aš
tave, galiūne, nugalėjau.“20 Maištu išsilaisvinantis Rainio „Galingojo“
subjektas primena išsilaisvinantį Putino „Vergo“ subjektą, pabrėžiant
tai, kad vergiją ir vergystę tiek latvių, tiek lietuvių poetas traktuoja
kaip tam tikrą simbolinę, šiek tiek metafizinę priklausomybę, iš ku-
rios vaduojamasi dėl savasties siekio. Pastarasis Putino atveju yra
spontaniško poelgio išdava, Rainio atveju – nuoseklios, sistemingos
saviieškos rezultatas.
Galima sakyti, kad rinkinyje Galas ir pradžia, kaip ir rinkinyje Tarp
dviejų aušrų, kosminių erdvių dinamikos, universalių dydžių fone
kaip bene svarbiausias ryškinamas apibendrintas savo vietos, savo
paskirties, savasties ieškančio, patirtį kaupiančio ir taip tobulėjančio
žmogaus paveikslas. Tas paveikslas tam tikra prasme renesansiškas,
aiškiai visuminis, siekiant juo aprėpti ir praėjusių laikų humanistinę
patirtį, ir tiesiant tiltus į ateitį, galvojant apie ateities žmogų, apie Zu-
kunftsmensch, kurį savo dienoraščiuose minėjo Rainis21. Rainio kny-
goje akivaizdžiai, o Putino vos fragmentiškai, netiesiogiai, bet irgi
išryškėja vadinamoji Bildung idėja: tapimo, saviugdos idėja, kai per
lūžių, permainų ir metamorfozių kupiną gyvenimo kelionę subjektas
artėja prie tikrojo, autentiško savęs.
Rainis šią idėją iškelia į pirmą planą, išryškina pačia rinkinio kom-
pozicija, struktūruodamas knygą pagal trinarį principą: žmogaus pa-
budimo, ilgo septynių etapų ieškojimo ir galų gale atradimo būseną.

20
 Janis Rainis, „Iš rinkinio Galas ir pradžia“, p. 132, 135.
21
 Žr.: Jānis Rainis, Kopoti raksti 30 sējumos: 24. sēj.: Dienasgrāmatas un piezī-
mes, Rīga: Zinātne, 1986, p. 376, 799.

89
Šios būsenos ne tik įspūdingai poetiškai išreikštos, bet – kaip būdinga
Rainiui – nepaprastai racionaliai apmąstytos, proporcingai struktū-
ruotos. Vienas žymiausių latvių kritikų, literatūros istorikas Guntis
Berelis, pabrėždamas eilėraščių rinkinio Galas ir pradžia svarbą ir
išskirtinumą latvių literatūros raidoje, rašo, kad jame Rainis pirmą
kartą taip kūrybingai sugebėjo suderinti mąstytojo, retoriaus ir poe-
to amplua22. Janinos Kursytės pastebėjimu, Rainis kuria „didelio in-
telektinio tankio poeziją, paremtą daugybe semantinių ir formos
asociacijų“23.
Žmogaus kelionės savasties link požiūriu kaip bene svarbiausi išs-
kirtini du Rainio eilėraščiai: pirmoje rinkinio dalyje esantis „Pabusda-
mas po sapno ar po darbo“ („Cik sapņa izmodos, cik darba trokšņa”)
ir trečioje dalyje esantis „Tampanti siela“ („Topošā dvēsle”), kuris lie-
tuviškai ir kalbine prasme, ir pagal kūrinio koncepciją Strielkūno ne
visai tiksliai išverstas kaip „Bundanti siela“. Tiedu eilėraščiai sudaro
tam tikrą dialogišką diptichą. Pirmajame kalbama apie skausmingą
žmogiškųjų ieškojimų „pabudimą“, dar nesuvokiant savęs ir savo pas-
kirties, apie giluminį instinktą patyrimų ir paklydimų kelyje „[s]uprast
save, pasaulį ir ramybę“24, bet sykiu kaip supratimo ir ramybės pag-
rindą jau projektuojant šios ir anapusinės būties sintezę:

Ir siela tampa didžiule – aprėpia

Aną pasaulį ir šiame gyvena,
Tų abiejų būčių susiliejimas –
Ramybė, laimė, galas ir pradžia.25

Eilėraštis „Tampanti siela“ yra savo esybę ir tapatybę po ilgos žmo-

giškos patirtinės kelionės jau suvokusio, bet su dvasinės saviraiškos
22
 Žr.: Guntis Berelis, Latviešu literatūras vēsture: No pirmajiem rakstiem līdz
1999. gadam, Rīga: Zvaigzne ABC, 1999, p. 79.
23
 Janīna Kursīte, Latviešu dzejas versifikācija 20. gs. sākumā: 1900–1919, Rī-
ga: Zinātne, 1988, p. 137.
24
 Janis Rainis, „Iš rinkinio Galas ir pradžia“, p. 65.
25
 Ibid., p. 66.

90
sunkumais susiduriančio subjekto išpažintis. Oksimoroniškai kons-
tatuojama: „Siela išreiškia save nebylia poezija, / Kitoms sieloms daly-
dama savo esybę“ (GS, 364). Metafora „nebyli poezija“ („mēma dze-
ja”) apskritai viena gražiausių ir būtiškiausių rinkinyje26, atspindinti
jo rūstoką santūrumą, kai kreipiantis į išorinį adresatą, į skaitytoją,
vis dėlto lyg ir išliekama „nebyliai“ užsiskliaudus savy, išliekama kaž-
kokioje sunkiai nusakomoje intravertiškoje esatyje, panašiai kaip Pu-
tino „Pesimizmo himnuose“. Tik skirtingai nuo „Pesimizmo himnų“
klajūno, jaučiančio skausmingą būties ir savo egzistencijos atskirtį,
klajūniškas Rainio subjektas ne išryškina ir gilina pasaulio ir indivi-
dualios būties įtrūkius, bet juos dengia, vienija, jausdamasis esąs vie-
nintele kosmoso bei universumo sąmone ir savimone:

Tavo siela taps visata didžiulė,

Visata įgaus sąmonę kaip siela,
Augs tava mintis, savo sielos gylin
Kreipdama visatą!27
(eil. „Būtybės tikslai“ („Būtnes mērķi”))

Taip nubrėžiamas individuacijos kelias, Rainio suskirstytas į septy-

nias sritis ir vedantis per jutimiškas meilės, skausmų, vienatvės ir kito-
kias patirtis, nuo žmogiškosios savimonės atbudimo iki savirefleksija
priartinamos visatos išgyvenimų. Putino rinkinyje žmogiškosios in-
dividuacijos kelias gerokai pasklidesnis, punktyriškesnis, nužymėtas
štrichais, bet tie štrichai giliai įsirėžiantys, žymintys esminius eta-

26
 Atkreiptinas dėmesys, kad lietuviškame šio kūrinio vertime yra įsivėlęs
netikslumas, dėl kurio gerokai nukenčia jo prasmė. Eilėraštį užbaigiančios
cituotosios dvi eilutės „Dvēsle izteic sevi mēmā dzejā, / Citām dvēslēm da-
lot savu būtni” (GS, 364) Strielkūno verčiamos „Nebyliai save išreiškia sie-
la, / Šokdama save kitoms dalina“ (Janis Rainis, „Iš rinkinio Galas ir pradžia“,
p. 117). Žodžių junginys „mēmā dzejā” („nebylioje poezijoje“) akivaizdžiai
supainiotas su labai panašiai skambančiu, vienu garsu tesiskiriančiu junginiu
„mēmā dejā” („nebyliame šokyje“), dėl to atsiranda klaidingas vertimas „šok-
dama […] dalina“.
27
 Janis Rainis, „Iš rinkinio Galas ir pradžia“, p. 130.

91
pus, kurie labiausiai atsiskleidžia „Viršūnėse ir gelmėse“, „Pesimizmo
himnuose“, poemoje „Vergas“. Lietuvių poetas visuotinį sintetinį uni-
versumo paveikslą, viena vertus, labiau psichologizuoja, kita vertus,
universumo nepateikia kaip žmogaus „paties sau“ ir „iš paties savęs“
esančio, bet iškelia labai svarbią Kūrėjo figūrą: „Tebveizės budrio-
ji Kūrėjo akis“ (TDA, 46), „O mano gimimas, mirtis ir išganymas, /
Kaip amžinas dieviškas jausmas ir manymas, / Per amžius Kūrėjo
krūtinėj liepsnos“ (TDA, 99). Žmogaus žemiškojo ir pomirtinio gyve-
nimo pateikimas kaip „amžin[o] dievišk[o] jausm[o] ir manym[o]“
(TDA, 99), lokalizuoto kūrėjo vidujybėje, Putino subjektui suteikia
svarią anapusybės, dievybės atramą, kurios ir neturi, ir nesiekia Rai-
nio Galo ir pradžios subjektas. Pastarasis atramų ieško tik savyje. Jau
minėtame eilėraštyje „Galingasis“ galima įžvelgti polemikos su die-
vybe, savitai transformuoto prometėjiško maišto atšvaitų, kulmina-
cijoje išaukštinant neabejotiną savo, žmogaus, pergalę: „Ir visa gamta
ims man tarnauti, / Mano pojūčiams šešiems paklusus. / […] Aš tave,
galiūne, nugalėjau.“28
Taigi nuoseklios, netgi sistemingos Galo ir pradžios individuacijos
fone Putino rinkinyje atsiskleidžiąs žmogaus saviieškos kelias regisi
kaip gerokai spontaniškesnis, besiremiąs sugestyvesniu ribinių situa-
cijų dramatizmu ir jų išprovokuotomis radikaliomis permainomis,
neužsisklendžiant savyje kaip refleksyvioje a-teistinio universumo
dalelėje, primenančioje to universumo veidrodį, bet veikiau regint
save kaip amžiną Kūrėjo dalį ar dalelę teistiniame universume. Putino
subjektas dramatiškų priešpriešų ar jų sintezių kelią išgyvena bei iš
naujo įveikia kone kiekviename svarbesniame rinkinio kūrinyje, visą-
laik jausdamas ir skaitytojui „sufleruodamas“ dieviškosios galios bu-
vimą. Tie išgyvenimai dažnai ir meditatyvūs, ir emociškai paveikūs
kaip eilėraščiuose „Rūpintojėlis“ ar „Žemei“. Rainio rinkinio subjektas
žymiai vientisesnis. Pavieniai kūriniai atspindi tik paskiras jo portreto
briaunas, o pats portretas dvelkia visiškai nuemocinta, kone kosmine

28
 Ibid., p. 135.

92
vienatve, eliminuojančia bet kokių palaikančių dieviškų jėgų buvimą:
„Geriau per amžius vienatvėj likti, / Nei su visais purvuos, ūkuos. / Aš
eisiu vienas, aš stiprus“ (GS, 275).
Reikšmingas momentas yra ir tas, kad abiejuose rinkiniuose –
Rainio plačiau, Putino epizodiškiau, bet ne mažiau konceptualiai, –
prisiliečiama prie poezijos ir literatūros savirefleksijos problemos.
Latvių poetas rinkinio pradžioje esančiame eilėraštyje „Už juodų rašto
eilučių“ („Aiz melnām rakstu rindiņām”) kelia vaizdo, įsivaizdavimo,
vaizduotės, jų santykių su verbalumu ir su realybe klausimus, t. y.
tokius klausimus, kurie kryptingai aktualizuojami literatūros antro-
pologijos studijose. Juodos rašto eilutės lyginamos su juodu miglos
šydu, raginama pastarąjį praskleidus įžvelgti iš ten besiveržiančius
vaizdinius – eiti „kiaurai naktį į rytą“ (GS, 204). Pirmame „Pesimizmo
himnų“ posme deklaruojama:

Saulėtekio giesme pagarbinti noriu

Didingo gyvenimo skaistų altorių
Ir dieviškos galios įkvėptą kūrybą.
Kur žody minties spinduliavimu žiba,
Kur varsto juodų vandenynų gelmes,
Kol šviesų žemčiūgą į saulę išmes.
(TDA, 95)

Žodyje, kuris metonimiškai reiškia (ir) poetinę kūrybą, lokalizuo-

jama tai, kas apima tiek gyvenimo didingumą, tiek dievišką įkvėpimą.
Žodis paralelizmo principu sugretinamas su vandens gelmėmis, ga-
linčiomis išmesti „šviesų žemčiūgą“, šiuo atveju iš dalies tapatintiną
su pačiu kūriniu, kuris taip tarsi apmąsto ir sykiu įvertina save.

93
Apibendrinančios išvados

Rainio asmenybės, pasaulėžiūros, visuomeninės veiklos, ypač kūry-

bos refleksijos ir tyrinėjimai – tiek epizodiški, tiek išsamesni – Lie-
tuvoje yra gerokai senesni ir įvairesni nei pristatyta straipsnyje. Jų
pradžios reikėtų ieškoti XX a. pirmoje pusėje: Julijono Lindės-Dobi-
lo, Kosto Korsako publikacijose. Jų įvairumą rodo tai, kad Rainio po-
ezija, dramaturgija buvo analizuojamos ir atsietai nuo lyginamųjų
kontekstų, taikant kitokias, t. y. ne komparatyvistines, tyrimo meto-
dologijas (pavyzdžiui, šiame straipsnyje neminėtuose Korsako, Na-
stopkos, Gaižiūno, Butkaus, Birutės Masionienės darbuose), ir kitokių
rakursų lyginamuoju požiūriu (pavyzdžiui, išsamiame Gaižiūno tyri-
me, pasitelkus germanistinį, Goethe’s Fausto, kontekstą29).
Tai reiškia, kad straipsnyje aptartieji komparatyvistiniai baltistinio
pobūdžio rainistikos darbai yra nors ir labai reikšminga, bet tik vie-
na lietuviškosios rainistikos dalis, apimanti, kaip minėta, genetinius
ir tipologinius lyginimus. Tipologiniai lyginimai ir aktualizuojamų
lietuvių rašytojų įvairove (nuo Janonio iki Maironio), ir lyginimo as-
pektais (nuo pasaulėžiūrinių iki poetinių, nuo teminių iki žanrinių)
yra tikrai plataus spektro, liudijantys Rainio kūrybinio palikimo įvai-
rovę bei universalumą. Tiesa, ne visi jie vienodai konstruktyvūs ir
rezultatyvūs, tačiau visi byloja Rainį esant vertybiškai svarbiausia
latvių literatūros „konstanta“.
„Rainio poezija iškyla […] tarytum statinys – miniatiūrinis Visa-
tos modelis, kuriame poetas pirmiausia ieško dėsningų sistemišku-
mų“30, – rašoma akademinės Latvių literatūros istorijos I tome, dau-
giausia turint galvoje rinkinį Galas ir pradžia. Tokio modelio fone
atskleidžiamas žmogaus vaizdinys savo koncepcija, semantinėmis

29
 Žr.: Silvestras Gaižiūnas, Baltų Faustas ir Europos literatūra, p. 462–516.
30
 Inese Treimane, „Dzeja”, in: Latviešu literatūras vēsture: 1. sēj.: No rakstītā
vārda sākumiem līdz 1918. gadam, redkolēģija: Viktors Hausmanis (zinātnis-
kais vadītājs)... et. al., Rīga: Zvaigzne ABC, 1998, p. 347.

94
ir poetinėmis charakteristikomis tipologiškai priskirtinas tai pačiai
literatūrinei paradigmai kaip ir konceptualiausių Putino rinkinio
Tarp dviejų aušrų kūrinių žmogaus bei jį supančios visumos vaizdinys.
Rainis ir Putinas, eliminuodami „realistinį“ psichologizmą, istorinį ir
socialinį foną, simbolistinės-filosofinės poezijos priemonėmis svarsto
kone identiškus antlaikiškos žmogaus savivokos, jo vietos pasaulyje
ir universume klausimus. Reakcija į abu rinkinius, jų tolimesnė re-
fleksija ir įtaka latvių bei lietuvių literatūroms, kultūroms byloja apie
straipsnyje lyginamąja analize išryškintos literatūrinės paradigmos
svarbą.

95
Medžio įvaizdis latvių poeto
Fricio Bardos eilėraščių
rinkinyje Giesmės ir maldos
Gyvybės Medžiui

Fricis Barda (1880–1919) latvių literatūros istorikų tradiciškai pri-

statomas kaip vienas talentingiausių XX a. pradžios poetų neoroman-
tikų. Neoromantizmas XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės Latvijoje
buvo labai gyvybinga, įtakinga ir produktyvi literatūros ir apskritai
meno kryptis. Dauguma to meto neoromantikų, kaip ir pats Barda,
yra tapę latvių literatūros klasikais, chrestomatiniais autoriais: As-
pazija, Janis Porukas, Janis Akurateris, Janis Jaunsudrabinis, Karlis
Skalbė ir kiti poetai, eseistai, prozininkai, dramaturgai.
Barda, nors ir yra išbandęs prozininko, dramaturgo plunksną,
latvių literatūros istorijoje lieka ir išlieka pirmiausia kaip dviejų eilė-
raščių rinkinių autorius, taip pat – kaip solidžių kritikos ir estetikos
darbų autorius. Svarbiausias iš pastarųjų darbų yra dviejų dalių stu-
dijinis straipsnis „Romantizmas kaip meno ir pasaulėžiūros centrinė
problema“ („Romantisms kā mākslas un pasaules uzskata centrālpro-
blēms”, 1909–1910, išsp. 1920), baigtas rašyti 1910 m. sausio mėnesį.
Straipsnis stebėtinai adekvačiai atliepia Bardos eilių poetiką, jo kūry-
bos prasminį pasaulį ir yra galimas perskaityti kaip savotiškas, su-
prantama, netiesioginis to pasaulio pagrindimas, kaip savo poezijos
visumos teorinė programa ar autokomentaras.
Pirmasis iš minėtų dviejų eilėraščių rinkinių Žemės sūnus (Ze-
mes dēls) išėjo 1911 m., antrasis, Giesmės ir maldos Gyvybės Medžiui
(Dziesmas un lūgšanas Dzīvības Kokam), ties kuriuo straipsnyje ir
bus plačiau apsistojama, pasirodė jau po autoriaus mirties – 1922 m.
Pomirtinį rinkinį sudarė ir išleido Bardos brolis poetas Antonas Bar-

96
da. Apie tai, kad abu rinkiniai buvo itin populiarūs, byloja toks fak-
tas: pirmosios Latvijos nepriklausomybės laikotarpiu jie abu sulaukė
šešių pakartotinių leidimų; šeštasis leidimas – 1939 m. Rinktiniuose
raštuose.
Galima teigti, kad Fricio Bardos estetinių ir filosofinių pažiūrų
centrinis konceptas yra universalios sintezės konceptas. Straipsnyje
„Romantizmas kaip meno ir pasaulėžiūros centrinė problema“ Bar-
da nurodo, kad pagrindinis skiriamasis romantiko, ypač naujojo ro-
mantiko, neoromantiko, bruožas yra „visų plačiausia, visų talpiausia
sintezė“. Kaip sektinus pavyzdžius Barda vardija tuos rašytojus, fi-
losofus, kurių kūryboje, jo manymu, dominuoja apibendrinanti, prie-
šybes sintetinanti vaizduotė ar mintis. Literatūros kūrinyje universali
sintezė, pasak jo, adekvačiausiai galimà per mitą, per naujosios mi-
tologijos kūrimą – maždaug tokios mitologijos, kokią kūrė Richardas
Wagneris ar Friedrichas Nietzsche. Naujasis mitas „mus vėl išmokys
suvokti mūsų dieviškąją dvasią, mūsų ‘aš’ gelmes ir horizontus“. Bar-
dos įsitikinimu, literatūrinė meninė raiška turi septynias pakopas,
kurių aukščiausioji ir yra mitas, suvienijantis, „estetines, moralines,
mąstymo ir religijos gijas“. Reikia pažymėti, kad XIX a. pabaigo-
je – XX a. pradžioje tokios tendencijos buvo ganėtinai ryškios įvairių
tautų literatūroje, tad Barda šiuo požiūriu nėra išimtis. Pavyzdžiui,
rusų simbolistas Viačeslavas Ivanovas, pasak Tomo Venclovos, „mitų
kūrimą [мифотворчество] – pereinantį į teurgiją – laikė pagrindi-
niu bet kokio didžio meno tikslu“.

 Fricis Bārda, „Romantisms kā mākslas un pasaules uzskata centrālproblēms”,
in: Idem, Raksti divos sējumos, 1. sēj., sastādījusi Inta Čaklā, Rīga: Liesma,
1990, p. 235; išskirta – Bardos.

 Ibid., p. 575.

 Ibid., p. 563. Žemesnės šešios pakopos paeiliui esančios: paprastas vaizdas,
vaizdingas palyginimas, naivusis personifikavimas, alegorija, simbolis, sim-
bolinis personifikavimas (ibid., p. 562).

 Томас Венцлова, «О мифотворчестве Вячеслава Иванова: Повесть о
Светомире царевиче», in: Idem, Собеседники на пиру: Статьи о русской
литературе, Vilnius: Baltos lankos, p. 119.

97
 Todėl ne atsitiktinai vienu iš centrinių, tiksliau, centruojančių,
semantiškai telkiančių antrojo Bardos eilėraščių rinkinio įvaizdžių
tampa mitologinio Pasaulio medžio variacija – Gyvybės medis.
Šmėkšteli rinkinyje ir kita variacija – Pažinimo medis, tiesa, neįprastai
ironiškame, humoristiniame kontekste. Tiesa, iš pat sykio – kad ne-
susidarytų klaidingas įspūdis, jog Barda mitologijos požiūriu buvo
sąmoningai intertekstualus rašytojas, sistemingai palimpsestiškai
ar kaip nors panašiai eksploatavęs mitinius diskursus, – pacituosiu
jo kūrybos tyrinėtojos žymios latvių literatūrologės ir kultūrolo-
gės Zentos Maurinios taiklų pastebėjimą: „Fricio Bardos religi-
niuose išgyvenimuose galima išskirti 3 sluoksnius: senlatviškąjį,
krikščioniškąjį ir panteistinį. Fricis Barda [specialiai – V. B.] nesido-
mėjo latvių senove, etnografija ir mitologija.“ Žodį „latvių“ iš pasta-
rojo teiginio galima drąsiai eliminuoti, nes nuoseklesnio specialaus
domėjimosi bet kokia tradicine mitologija Barda tikrai nedemonstra-
vo. Jo požiūris į mitologiją veikiau buvo kūrybinis, intuityvus, gal net
intuityvistinis. Intuityvistinis šiek tiek ar net gerokai Henri Bergso-
no prasme, turint galvoje, kad apie Bergsoną, apie jo intuityvistinę
filosofiją, apie Bergsono pasekėjo filosofo Édouardo Le Roy’aus sam-
protavimus savo raštuose Barda yra pasisakęs itin palankiai – pir-
miausia turiu galvoje jo išsamų straipsnį „Mintys apie religiją“ („Do-
mas par reliģiju”, išsp. 1920 m.).


 Humoristiniame eilėraštyje „Pažinimo Medis“ („Atziņas Koks”) pasakoja-
ma situacija, kaip tuomet dar baltos spalvos tebesantis ir blogio neapsėstas
velnias per neseniai sukurtą pasaulį nešęs ant pečių Dievą, kuris „tada dar
nežinojo, / kad pačiam velniui gali paslysti koja“. Velnias suklupo, nugriuvo,
Dievas jį gydė, velnias pasidarė juodas ir riaumodamas nubėgo, tad „[t]oje
vietoje, kur tuomet nutikęs [visas] šis pokštas [joks], / po to buvo pasodin-
tas pažinimo medis [atziņas koks]“ (Fricis Bārda, „Dziesmas un lūgšanas
Dzīvības Kokam”, in: Idem, Raksti divos sējumos, 2. sēj., sastādījusi Inta Čaklā,
Rīga: Liesma, 1992, p. 35). Toliau straipsnyje cituojant rinkinį Giesmės ir mal-
dos Gyvybės Medžiui nurodomas šio leidinio puslapis. Visi eilėraščių vertimai
iš latvių kalbos yra straipsnio autoriaus. Jie yra prasminiai filologiniai.

 Cit. iš: Mārīte Milzere, Latviešu rakstnieku portretu skices, Rīga: Zvaigzne,
1994, p. 50.

98
 Bergsonas, anot Władysławo Tatarkiewicziaus, intuiciją traktavo
„kaip gebėjimą suvokti kintančios tikrovės visumą“, apskritai intuiciją
laikė natūraliu reiškiniu, t. y. tokios pat prigimties reiškiniu „kaip ir
jos pažįstami daiktai“, taigi nematė „jokio pagrindo priešpriešinti
subjekto ir objekto“. Šitokios nuostatos tiesiogiai ar netiesiogiai
paveikė Bardos pasaulėžiūrą, jomis yra persismelkęs jo eilėraščių se-
mantinis lygmuo. Dar kartą pasiremsiu Maurinia: Barda giliai „jaučia
visos būties vieningumą. […] Dvasia ir pasaulis jam tampa poezija.
Susilieja ne tik dvasia ir pasaulis, bet ir subjektas ir objektas, tai, kas
individualu, ir tai, kas visuotina. Tai žmogaus ir visatos harmonizavi-
mas, dvasios kosmizavimas.“
Maurinios minimas būties vieningumo pojūtis, mikro- ir makro-
pasaulių susiliejimas tiesiog manifestiškai išreiškiamas pirmajame
pirmo skyriaus ir visos knygos Giesmės ir maldos Gyvybės Medžiui
eilėraštyje „Gyvybės Medžiui“ („Dzīvības Kokam”). Šis eilėraštis yra
programinis ir dėl akivaizdžios, tiesioginės aliuzijos į visos knygos
pavadinimą, ir dėl kompozicinio išskirtinumo, ir – svarbiausia – dėl
savo turinio bei jo sąsajų su kitais rinkinio kūriniais, ypač pirmo sky-
riaus, kuris yra pats konceptualiausias knygos skyrius, kūriniais. At-
kreipiu dėmesį, kad tiek rinkinio, tiek pirmojo, programinio jo kūrinio
pavadinimai skamba dedikaciškai, kadangi yra išreikšti naudininko
linksniu. Kitaip tariant, lyg pavadinimai, lyg dedikacijos ar, gal tiksliau
būtų sakyti, pavadinimai-dedikacijos, tarsi išskiriant tokį keistą, nors
literatūroje ir neretą parateksto žanrą. Tai labai svarbu, nes supo-
nuojama aiški nuostata, kad visi be išimties knygos kūriniai yra skirti
Gyvybės medžiui. Maža to, jie skirti jam pagerbti ar pagarbinti, ka-
dangi yra apibendrintai įvardijami dviem religinių tekstų žanrais, ku-
rie numato tam tikras religingumo, religinio nusižeminimo implikaci-
jas ir intonacijas: giesmės ir maldos. Tiesiogine prasme šie žanrai toli


 Władysław Tatarkiewicz, Filosofijos istorija, t. 3: XIX ir XX amžių filosofija,
vertė Danutė Kapačauskienė, Jūratė Skersytė, Vilnius: Alma littera, 2003,
p. 248, 249; išskirta cituojant – V. B.

 Cit. iš: Mārīte Milzere, op. cit., p. 50.

99
gražu neapima visos knygoje esančios žanrinės įvairovės (eilėraščiai,
eilėraščių ciklai, elegijos, baladės, ketureiliai ir t. t.), tačiau perkelti-
ne prasme šiedu žanrai tikrai gana tiksliai nurodo daugumos knygos
kūrinių intencijas, nebūtinai eksplicitiškai išreikštas, pagarbinti Gy-
vybės medį, pačią gyvybę, visą jos universumą, Gyvybės medį kaip
kosmosą, Gyvybės medį kaip Dievą.
Tiesa, neaišku, kiek ir kokius eilėraščius į knygą būtų įtraukęs pats
poetas, nes su bendra antrašte Giesmės ir maldos Gyvybės Medžiui po
jo mirties buvo rasti tik 27 kūriniai, o knygą sudaręs jo brolis, palikda-
mas šią antraštę, knygoje publikavo per 200 kūrinių, t. y. beveik visą
likusį ir į pirmąjį rinkinį nepatekusį poetinį Fricio Bardos palikimą.
Kad panašiai būtų elgęsis ir pats autorius, iš dalies leidžia spėti ta
aplinkybė, kad pirmasis jo rinkinys irgi yra panašios apimties ir
panašios struktūros. Vis dėlto, nepaisant fakto, kad autoriaus valia,
kaip pasakytų tekstologai, šiuo atveju lieka nežinoma, knygos pavadi-
nimas yra tikrai adekvatus turiniui ir poetiškai funkcionalus.
Gyvybės medžio įvaizdis knygoje lengvai transformuojamas į vi-
sur esančio Dievo įvaizdį. Tai labai aiškiai rodo jau antras, trečias ir
ketvirtas rinkinio eilėraščiai, atitinkamai pavadinti „Mano Dievas“
(„Mans Dievs”), „Dievas ir Gyvybė“ („Dievs un Dzīvība”), „Aš“ („Es”).
Ši transformacija visiškai dėsninga, prisiminus, kad Bardai bene la-
biausiai imponavo minėtoji visa apimančios sintezės idėja. Tad mi-
tologijos ir religijos, kosmologinių ir teologinių vaizdinių suliejimas
jam buvo visiškai natūralus procesas. Kaip ir religijų sintezė – mat
Dievo įvaizdis knygoje taip pat yra sintetinis: keistomis, bet poetiškai
organiškomis ir autentiškomis konfigūracijomis suvienijantis pan-
teistinio, krikščioniškojo ir budistinio dieviškumo ženklus. Dėl tokios
vienybės Barda kartais yra pavadinamas panenteistu, t. y. kūrėju,
realizuojančiu panteizmo ir teizmo jungtį.


 Žr.: Guntis Berelis, Latviešu literatūras vēsture: No pirmajiem rakstiem līdz
1999. gadam, Rīga: Zvaigzne ABC, 1999, p. 45.

100
 Eilėraštyje „Gyvybės Medžiui“ iškyla, atrodo, labai tipiškas mito-
loginio pasaulio medžio vaizdinys: toks, kokį – apibendrintą – aprašo
ir analizuoja mitologai, pateikia įvairios mitologijos enciklopedijos,
mitologijos žinynai ir žodynai. Štai visas eilėraštis:

Tu, lielais, lielais Dzīvības Koks!

Tev saulēm pilni zied visi zari.
Tev galotnēs šūpojas zvaigžņu bari.
Un, zariem līgojot, rasa kad laistās,
pasaules jaunas rīst mirdzoši skaistas – –

Ak, bezgalīgais Dzīvības Koks,

ap kura saknēm guļ mūžības loks,
bezgala tumšs un bezgala spožs,
kā čūska, kas pati savu asti kož, –
klausies –
ak, paklausies jel,
ko šājā sīkajā zariņā sīc
Tavs vismazākais pumpurīts:
viņš grib tikt atraisīts!
caur Tavu spēku tikt atraisīts!

Ak, Tavām ziedošām saulēm līdz,

mūžīgas gaismas apveltīts,
ziedēt viņš grib un tikt atraisīts –
saulei un zvaigznēm un mūžībai līdz!10 (p. 5)

10
 „Tu, didis, didis, Gyvybės Medi! / Visos Tavo šakos žydi kupinos saulių. /
Tavo viršūnėse supasi spiečiai žvaigždžių. / O linguojant šakoms, kai byra
rasa, / gimsta pasauliai nauji – spindinčiai gražūs – – // O, begalini Gyvybės
Medi, / aplink Tavo šaknis apsivijęs amžinybės ratas, / akinamai tamsus ir aki-
namai ryškus, / it gyvatė, kuri savo uodegą ryja, – / klausyk – / paklausyk gi, /
ką smulkiausioje iš smulkiausių šakelių kužda / mažiausias iš mažiausių /
Tavo pumpurėlių: / jis nori išsiskleisti! / kad Tavo jėga jį išskleistų! // Su Tavo
žydinčiom saulėm sykiu, / amžinosios šviesos apgaubty, / jis geidžia žydėti ir
skleistis – / su saule, žvaigždėm, amžinybe sykiu!“

101
 Taigi aiškūs tradiciniai Pasaulio medžio atributai: pulkai saulių,
spiečiai žvaigždžių, permanentinis naujų pasaulių gimimas, amži-
nybės laikas, išreikštas rato, savo uodegą ryjančios gyvatės simboliu.
Aiškus viršaus ir apačios atskyrimas. Svarbiausia, kad poetiškai, gal
net truputį čiurlioniškai išreikštas ir semantiškai išryškintas makro-
kosmoso ir mikrokosmoso, universumo ir žmogaus santykis. Pasak
Vladimiro Toporovo, „[i]šskirtinį Pasaulio medžio vaidmenį mitinėje
poetinėje epochoje konkrečiai lemia tai, kad Pasaulio medis funk-
cionuoja kaip jungiamoji grandis tarp visatos (makrokosmoso) ir
žmogaus (mikrokosmoso), yra jų susikirtimo vieta. Pasaulio medžio
vaizdinys garantavo visuminį požiūrį į pasaulį, padėjo žmogui rasti
savo vietą visatoje.“11
Esmingesnis nukrypimas nuo tradicinio Pasaulio medžio invari-
anto, išskiriančio ir atitinkamai kvalifikuojančio tris sferas: šakos-
dangus, kamienas-žemė, šaknys-požemis, būtų tas, kad Bardos
eilėraštyje, pirma, neišryškinama vidurinė Pasaulio medžio dalis,
antra, žmogus siejamas su šakomis, t. y. su viršutine dangaus, o ne
su vidurine žemės, kaip dažniausiai būna, sfera. Tiesa, kitame tie-
siogiai Gyvybės medžio temai skirtame eilėraštyje „O didis, šventas
Gyvybės Medi…“ („Ak, lielais, svētais Dzīvības Koks…”), kuris, matyt,
tik per klaidą ar neapsižiūrėjimą nepateko į rinkinį Giesmės ir maldos
Gyvybės Medžiui, skleidžiamas tradiciškesnis žmogaus ir Gyvybės /
Pasaulio medžio santykis. Cituoju paskutinį, antrąjį posmelį:

O didis, šventas Gyvybės medi,

koks mažas, koks mažas, –
koks be galo niekingas ir mažas
aš sėdžiu tavo šešėlyje!
Kaip lėtas vėjo gausmas
pro tavo šakas slenka amžinybė,

11
 Владимир Топоров, «Древо мировое», in: Мифы народов мира: Эн-
циклопедия в двух томах. Второе издание, t. 1, Москва: Советская
Энциклопедия, 1987, p. 405.

102
 kuri kančių ir skausmo tūkstantmečius
tarsi tamsius, sunkius lašus
beria žemyn pro lapų tankmę.
Ir klausantis tamsių lašų
man daros gėda dėl savų kančių,
kurios atrodo tokios mažutėlės,
kad vardas jų: Visiškas Niekis [Itnekas]!12

Nors abiejuose eilėraščiuose yra labai ryškus žmogaus, lyrinio

subjekto nusižeminimo, susimenkinimo, absoliutaus nuolankumo
motyvas, galbūt net vienas iš leitmotyvų, jis neturėtų klaidingai ves-
ti krikščioniško nuolankumo ar panašios interpretacijos linkme. Rin-
kinyje dominuoja aiški nuostata, kad visa, kas yra, visas universu-
mas, visa esamybė – tiek makrokosmoso, tiek mikrokosmoso – yra
vienis. Gyvybės medžio vaizdiniui Bardos eilėse transformavusis į
Dievo vaizdinį, į Rojaus medžio vaizdinį ar apskritai į apibendrintą
Gyvybės vaizdinį, žmogus išlieka nors ir menka, bet į išvardytus vaiz-
dinius visiškai integruota ir aktyviu savirefleksyvumu pasižyminti
figūra. Pavyzdžiui: „aš esu tik menkutė žiedadulkė, / kuri skrenda
ir virpa, amžinybės vėjų nešama“, o to žiedo vardas, nuo kurio toji
žiedadulkė atsiskyrė, yra Dievas (eil. „Aš“ („Es”); p. 8); „Vaikyste! tu
aukso obuolys, / augantis ant rojaus medžio šakos, / mirgantis kaip
saulė“ (eil. „Vaikystė“ („Bērnība”); p. 28; išskirta – V. B.); „Yra vie-
na tiktai Gyvybė, / tačiau pavidalų daugybė – tai tiesa. / Tik Majos
skraistė suklaidina: čia žvaigždė, / žmogus čia… O čia Dievas“ (eil.
„Artimi – tolimi“ („Tuvi – tālie”); p. 13). Budistinis13 Majos skraistės
motyvas galbūt aiškiausiai išsako Gyvybės visumos – kaip turinčio
daug pavidalų vienio – idėją.
12
 Fricis Bārda, „Ak, lielais, svētais Dzīvības Koks…”, in: Idem, Raksti divos
sējumos, 2. sēj., p. 300.
13
 Inta Čakla rašo, kad Barda „domėjosi ir budizmu, suprantama, jam priei-
namomis Europos mokslininkų [budizmo] interpretacijomis“ (Inta Čaklā,
„Ieskats Friča Bārdas dzīvē un dzejā”, in: Fricis Bārda, Raksti divos sējumos,
2. sēj., p. 595).

103
 Taigi mitologinis Gyvybės / Pasaulio / Rojaus medžio vaizdinys Bar-
dos poezijoje yra viena svarbiausių figūratyvinių visa sintezuojančio
vienio idėjos išraiškų. Vienio, kurį apmąsto mažiausias iš mažiausių jo
elementų, – žmogus, jo sąmonė. Barda rašė: „kai gamta norėjo pamaty-
ti, kaip ji atrodo, ji sukūrė Goethę“14. Interpretuojant šią mintį galima
sakyti: sukūrė Goethę, kad per jo kūrybinę refleksiją galėtų pamatyti
savo visuotinumą ir didybę. Tokį gamtos, universumo visuotinumą
ir didybę Barda ir mėgina išreikšti save per žmogų reflektuojančio15
mitologinio Gyvybės arba Pasaulio medžio įvaizdžiu. Tiesa, tie poe-
tiniai medžio vaizdiniai, kuriuos Barda pavadina Gyvybės medžiu,
vertinant griežtai mitologiškai, turi daugiau ne Pasaulio medžio vari-
anto Gyvybės medžio bruožų, bet būtent paties invariantinio Pasaulio
medžio bruožų (plg. Bardos tekstus su Toporovo pateiktais Pasaulio
medžio ir Gyvybės medžio apibūdinimais16).
Stebėtinai sklandžiai Gyvybės / Pasaulio medžio paveikslas ana-
lizuojamame rinkinyje dera, o vietomis net savotiškai „suauga“ su
gamtiško plano ir jam artimais eilėraščiais, kuriuose iškyla medžio
paveikslas ar jo fragmentas. Puikus pavyzdys yra eilėraščio „Gyveni-
mėlis“ („Dzīvīte”) pradžia: „Gyvenimėli, gyvenimėli – sūpuojuos ta-
vy / it kikilis ant liepos šakelės vėjyje“ (p. 169). Alegoriniame palygi-
nime gyvenimas įgauna medžio, konkrečiai – liepos pavidalą, o lyri-
nis subjektas vėl, kaip ir programiniame knygos eilėraštyje, erdviškai
susiejamas su šakele.

14
 Fricis Bārda, „Romantisms kā mākslas un pasaules uzskata centrālprob-
lēms”, p. 261.
15
 Save per žmogaus sąmonę reflektuojančios visatos, universumo idėjos,
tik išreikštos visiškai kitokia poetine sistema, labai ryškios Janio Rainio eilė-
raščių rinkinyje Galas ir pradžia (Gals un sākums, 1912). Apie tai žr. šios kny-
gos straipsnyje „Lyginamoji rainistika Lietuvoje ir naujos jos perspektyvos:
Rainio eilėraščių rinkinio Galas ir pradžia ir Putino rinkinio Tarp dviejų aušrų
paralelės“.
16
 Владимир Топоров, op. cit., p. 398–406; Idem, «Древо жизни», in: Мифы
народов мира: Энциклопедия в двух томах. Второе издание, t. 1, Москва:
Советская Энциклопедия, p. 396–398.

104
 Rinkinyje Giesmės ir maldos Gyvybės Medžiui labai dažnas ir, kaip
teigia latvių literatūros istorikai, su Bardos gimtųjų vietų peizažu
neabejotinai glaudžiai susijęs beržo, beržyno motyvas. Eilėraštyje
„Svetimasis“ („Svešinieks”) paslaptingas keleivis, sukėlęs neįveikiamo
neoromantinio ilgesio jausmus, išeina, atsigręždamas „jau beveik
beržyne, / kai jam pečius geltonos šakos apipynė“ (p. 113; vertimas
Juditos Vaičiūnaitės); beržyne „[s]ūpuodamos, šnarėdamos / šakos
linksta, glamonėja, raitos“ (eil. „Beržyne“ („Bērzu birzē”); p. 141); „[s]u
besiskleidžiančiom beržų šakom atėjo vėjai. / Su besiskleidžiančiom
viltim širdis išėjo“ (eil. „Lyja“ („Līst”); p. 38); „[ž]emai palinksta ber-
žas, / šaltõs rasõs aplietas, / tarytumei keleivis – pavargęs, sielvartin-
gas“ (eil. „Beržas rudenį“ („Bērzs rudenī”); p. 87); „[p]ro blyškią ryto
žarą / virš gimtinės beržynų / naujieji metai kelia savo rankas“ (eil.
„Naujiesiems metams“ („Jaunajam gadam”); p. 229) ir t. t.
Pagrindinis, konceptualiausias beržo motyvo kūrinys rinkinyje
yra eilėraštis „Beržo siela“ („Bērza dvēsle”), dedikuotas „[m]ano gim-
tinės beržynėliams“ (p. 156). Jame vaizduojamos pirmosios atvirai
autobiografiškai projektuojamo lyrinio subjekto gyvenimo valandos,
kai jam gulint lopšy pro pravirą langą, už kurio auga baltas berželis,
plūstelėjo keistas ir truputį mistiškas dvelksmas, nusileidęs ant gu-
linčiojo lopšyje. Eilėraščio pabaiga tokia:

Vėliau man ant krūtinės rado

mažytę žalią beržo šaką.

Tačiau berželis tas už lango

nuvytęs buvo iš pat ryto:
jis savo baltą sielą
tą naktį man padovanojo. –

Dabar esu aš tarp žmonių

tarsi žmogus, bet lyg ir ne:
baltas dainas manoj krūtinėj
išošia beržo siela. (p. 157)

105
 Sukuriamas žmogaus-medžio, žmogaus-beržo paveikslas, lietuvių
skaitytojui galintis priminti Pauliaus Širvio poezijos eilutes, turin-
tis suponuoti mintį, kad poezijos rašymas – tai tarsi savita beržynų
ošimo emanacija, kone natūraliai gamtiškas veiksmas.
Beržas iš dalies yra tapatinamas su latviškumu, net baltiškumu,
tad Bardos poezija lyg įsilieja į bendranacionalinės, bendraetninės
„jausenos“ srautą. Laura Laurušaitė teigia:

Nors kultūra egzodo situacijoje išvietinama – atsiejama nuo konkrečios

žemės, šalies, bet žmonių sąmonėje lieka užsifiksavę tautiniai landšafto
rodikliai. Viena svarbiausių tėvynės kraštovaizdžio rekonstrukcijų – me-
dis; baltų topografinė vaizduotė ypač ilgisi beržo kaip labiausiai jų dvasinį
substratą atitinkančio medžio: ‘Latviams [emigracijoje – V. B.] jau tapo
įpročiu priešais savo naujai įsigytą namą ar jo kieme pasodinti bent po
vieną beržą’ [Rūta Skujinia – V. B.]. Tai tarsi tėvynės fragmentas, transp-
lantuotas į naująją realybę.17

Atkreiptinas dėmesys, kad Barda irgi jaučiasi „išteritorintas“ – gy-

vendamas Vienoje ar Rygoje ilgisi gimtųjų vietų, ilgesį bando numal-
dyti poezija, beržą „sodina“ eilėmis ir eilėse.
Su medžiu susieto lyrinio subjekto gyvenimo ciklą, prasidėjusį
beržo palytėtoje vaikystėje, lyg užbaigia romansinio pobūdžio eilė-
raštis „Gluosnis svyruoklis“ („Sēru vītols”), pažymėtas viena kita sen-
timentalumo gaida: „Ant mano kapo – ant mano kapo / vien gluosnis
svyruoklis18 težaliuos! / Manęs verks jo geltonos šakos. / Ateis pa-
vasariai, nueis. / Kai rudenys ims sėsti gelstančius lapus, / tai sva-
jos, kažkada svajotos, / čia bursis po svyruokliu gluosniu / vakaro
santėmiuos paminėti manęs“ (p. 196). Nuo mažytės žalios beržo ša-

17
 Laura Laurušaitė, Baltų egzodo romanai: Postkolonijinis žvilgsnis: Daktaro
disertacija: [Rankraštis], Vilnius: Vilniaus universitetas / Lietuvių literatūros
ir tautosakos institutas, 2011, p. 52; išskirta – V. B.
18
 „Gluosnis svyruoklis“ latviškai „sēru vītols”. Žodis „sēras” reiškia „liūdesys“,
„sielvartas“, „širdgėla“, „gedulas“.

106
kos, rastos ant ką tik gimusio kūdikio krūtinės, iki gluosnio svyruok-
lio lapų ant kapo. Šakos, šakelės, pumpuro, lapo įvaizdžiai rinkinyje
Giesmės ir maldos Gyvybės Medžiui yra dažni ir reikšmingi ne tik mi-
tologinio, bet ir gamtinio, gamtinio-asmeninio pobūdžio eilėraš-
čiuose.
Baigiant galima padaryti kelias apibendrinamąsias išvadas. Pir-
miausia pažymėtina, kad centrinė estetinių ir filosofinių Fricio Bar-
dos pažiūrų idėja yra universalios sintezės idėja. Barda teigia, kad
literatūroje universali sintezė labiausiai galima per mito, naujosios
mitologijos kūrimą. Todėl vienu svarbiausių analizuojamo eilėraščių
rinkinio Giesmės ir maldos Gyvybės Medžiui įvaizdžiu tampa mito-
loginio Pasaulio medžio variacija Gyvybės medis, daugiausia turin-
tis invariantinio mitologinio Pasaulio medžio bruožų. Iš šių bruožų
pats reikšmingiausias yra šis: labai sureikšminamas makrokosmoso
ir mikrokosmoso, universumo ir žmogaus santykis, žmogų traktuo-
jant kaip universumo autorefleksijos figūrą, tiesa, pastarąją suvo-
kiant kaip labai mažareikšmę visatos didybės šešėlyje. Gyvybės (Pa-
saulio) medžio įvaizdis rinkinyje Giesmės ir maldos Gyvybės Medžiui
labai sklandžiai pereina, o kai kur net savotiškai „suauga“ su gam-
tinio pobūdžio ir panašiais eilėraščiais, kuriuose iškyla tiesioginis
medžio – dažniausiai beržo – ar jo „fragmentų“ paveikslas, lydintis
žmogų nuo gimimo iki mirties.

107
108
Recenzijos

109
Baltų
faustianos
horizontai

Silvestras Gaižiūnas,
Baltų Faustas
ir Europos literatūra,
Kaunas: „Knygų naujienos“,
2002, 728 p.

Silvestras Gaižiūnas prie išsamios monografijos apie baltų Faustą

artėjo pamažu, nuosekliai kaupdamas ir periodiškai publikuodamas
medžiagą, rinkdamasis žiūros aspektus. Dar 1984 m. pasirodė didelės
apimties studijinis jo straipsnis, kuriame aktualizuoti faustiškasis
Igno Šeiniaus romanas Siegfried Immerselbe atsijaunina (1934) ir
latvio Margerio Zarinio romanas Netikras Faustas, arba pataisyta ir
papildyta patiekalų knyga (Viltotais Fausts jeb Pārlabota un papildināta
pavārgrāmata, 1973). 1989 m. išėjusioje pirmojoje Gaižiūno mono-
grafijoje vėlgi vienas skyrius, pavadintas „Faustas lietuvių ir latvių
literatūrose”, buvo skirtas faustiškajai problematikai ir apėmė jau
gerokai daugiau autorių ir šią problematiką aktualizuojančių kūrinių.
Fausto temos darbų daugėjo (straipsniai, pranešimai įvairių šalių


 Silvestras Gaižiūnas, „Alcheminių avantiūrų romantika, arba klajonės su
Faustu Ventos ir Dauguvos krantais“, in: Literatūra ir menas, 1984 09 01.

 Silvestras Gaižiūnas, Kultūros tradicijos baltų literatūrose: XX a. paralelės ir
kontaktai, Vilnius: Vaga, 1989, p. 153–206.

110
konferencijose, seminaruose) – kristalizavosi knygos Baltų Faustas ir
Europos literatūra interpretacinė maniera, struktūra.
Įvadiniame recenzuojamos monografijos skyriuje pateikiamos ke-
turios atraminės, viena iš kitos išaugančios sąvokos, kuriomis kaip
esminiais konceptnis žadama remtis visoje knygoje: faustiškasis ar-
chetipas, faustiškasis mitas (legenda), faustiškieji siužetai bei faustiš-
koji siela, pasirodanti „nebūtinai špengleriškosios istoriosofijos kon-
tekste“ (p. 21) ir galinti fokusuoti pirmąsias tris Fausto temos modu-
liacijas. Taigi objekto sampratos sklaida labai plati, leidžianti apimti
didžiulę literatūros tekstų įvairovę bei įvairialypį jų analizės spektrą.
Tekstų kiekis, įvairovė ir atranka iš pradžių gali kiek nustebinti
(pavyzdžiui, skyriuje „Faustas XX a. literatūrinių eksperimentų sūku-
ryje“ skaitytojas ras poskyrį, kuriame faustiškumo aspektu analizuo-
jamas Hermanno Hesse’s romanas Stepių Vilkas (Der Steppenwolf,
1927). Šiaip kūrinių geografija, žanrinė paletė itin plati: portugalo Fer-
nando Pessoa’os tragedija, airio Lawrence’o Durrello drama, flaman-
do Michelio de Ghelderode’o libretas miuzikholui, ruso Anatolijaus
Lunačiarskio drama, čekų Aloiso Jiráseko novelė, Jano Švankmajerio
siurrealistinis filmas, Václavo Havelo drama, norvego Henriko Ibseno
kūryba etc. ir, žinoma, baltiškųjų, ypač latviškųjų, tekstų gausa.
Iš knygos pavadinimo nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad visi čia
paminėtieji (ir nepaminėtieji) kitų Europos šalių autorių kūriniai, be
jokios abejonės, ir patys fundamentaliausi, daugiausia dėmesio mo-
nografijoje nusipelnantys tekstai – Fausto legenda ir Johanno Wolf-
gango Goethe’s veikalas – sudaro tik antraeilį foną baltų faustianai.
Anaiptol – visų jų analizei skiriama daug dėmesio, pritaikomi savi ra-
kursai. Tarkim, Goethe’s Faustas (Faust, 1808, 1832) aptariamas iš
Istorijos apie daktarą Johaną Faustą (Historia von D. Johann Fausten,
1587) ateinančios paradigmos: „[i]š tos jėgos išsivystė keturios jėgos:
oras, ugnis, vanduo ir žemė“ (p. 93), t. y. didžiojo veimariečio pro-


 Šioje ir kitose recenzijose, cituojant recenzuojamą knygą, skliaustuose nu-
rodomas jos puslapis.

111
tagonistas įsikomponuoja į išvardytųjų keturių elementų stichijos
harmoniją. Pastaroji, pasak autoriaus, „Goethe’s veikėjui ir pačiai tra-
gedijai suteikia maksimalaus universalumo“ (p. 93), kuris aptariamas
keturiuose kiek ezoteriškuose poskyriuose apie Faustą ir vandenį,
žemę, orą, ugnį.
Atskirai norėtųsi sustoti ties monografijos metodologija. Visa mo-
nografija parašyta atvirai demonstruojant akademinius filologinius
analizės principus, labiau susitelkus ties kultūrologiniais, istoriografi-
niais bei iš dalies istoriosofiniais akcentais. Tad prioritetai, skirtin-
gai nei daugelyje šiuolaikinės (lituanistinės) literatūrologijos darbų,
atiduodami ne teoriniams konstruktams, ne analizės strategijų bei
instrumentarijų eksplikacijoms, bet paties kūrinio „medžiagiškumui“.
Kitaip tariant, kaip savaimine, nesenstančia ir autonomiška vertybe
besąlygiškai pasitikima siužetu, motyvų bei personažų semantiniais
poetiniais laukais. Pastarieji traktuojami kaip stabilūs nuolat plečia-
mo, gražinamo, kartais revizuojamo, šaržuojamo, bet fundamentaliai
pastovaus kultūrinio literatūrinio rūmo sandai.
Tokia metodologija – drįsčiau ją pavadinti savita dominuojančios
latvistinės literatūrologinės mokyklos transformacija – palieka laisvas
rankas netikėčiausioms ir informatyvioms aliuzijoms, asociacijoms,
paralelėms. Paprastai jos gali susieti iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, vi-
siškai „nejunglias“ menines struktūras ar prišlieti prie grožinės faus-
tianos kokius nors neliteratūrinius faktus, ne tik visiškai pasitikint
skaitytojo turima intelektine informacija, bet ir viliantis, jog toji in-
formacija bus pritaikyta pasirenkant tinkamą kodą. Atrodo, kad šitokį
kelią Gaižiūnas pasirinko jau seniai – dar 1983 m. jis pritariamai rašė:
„Gėtė romane Vilhelmo Meisterio klajonių metai sako, kad ‘teorija gali
būti naudinga tik vienu atžvilgiu: ji priverčia mus patikėti reiškinių
tarpusavio ryšiu’“.
Tokiais ryšiais, faustiškosios sielos ryšiais, išsiraizgiusiais po visą
semiosferą bei noosferą, nepaisančiais nei laiko, nei erdvės ribų, ver-

 Silvestras Gaižiūnas, „Už filologinį svetingumą“, in: Literatūra ir menas,
1983 09 10.

112
čiami patikėti ir recenzuojamosios monografijos skaitytojai. Pavyz-
dys iš skyriaus apie Janio Rainio eilėraščių rinkinį Galas ir pradžia
(Gals un sākums, 1912), aktualizuojantį kosmologines faustiškojo dua-
lumo ir jį neutralizuojančio pirmapradžio vienio siekimo vizijas:

Galo ir pradžios meniniais vaizdais Rainis gražiai įsikomponuoja į XX a.

ontologinio ilgesio projekcijas, tarp kurių matome ir A. Tarkovskio filmą
Nostalgija. Domenikas savo priešmirtiniu monologu rėkte išrėkia siel-
vartą dėl žmonijos nutolimo nuo pirmapradžių būties šaltinių. Grįžkime
į vienybę! Su šiuo renesansiniu (ir faustišku) imperatyvu Domenikas iš-
reiškia XX a. žmogaus nostalgiją, persmelkiančią didžiųjų kūrėjų poetines
vizijas. (p. 473)

Rainis ir Andrejus Tarkovskis (p. 473–474), Rainis ir Nielsas Boh-

ras bei Albertas Einsteinas (p. 476), Rainis ir prancūzų astronomas,
fantastinių romanų autorius Camille’s Flammarionas (p. 477) – tai vis
asociacijos bei paralelės, kurių tiršta visoje knygoje, tarnaujančios:
1) vaizdo „medžiagiškumui“, jo faktūrai, t. y. pirminėms literatūros ir
meno ląstelėms išryškinti, sykiu mėginant pademonstruoti, kad jos
sudaro kone organiškai vientisą audinį (Galas ir pradžia – Nostalgija
ir t. t.); 2) tuo „medžiagiškumu“ perduodamai prasmei universalizuoti.
Didžia dalimi universalizuoja laisvas – kartais galbūt ir per laisvas –
autoriaus manevravimas tarp literatūrinės ir socialinės realybės, tarp
literatūros, mokslo ir visuomeninių tiesų, lyg kliaujantis faustiškuoju
postulatu, jog viena pati „teorija“ iš tikro tesanti „sausa šaka“ ir daug
ką paaiškinti gali gyvenimiškieji (socialiniai, profesiniai, etniniai, geo-
grafiniai ir pan.) kontaktai, ryšiai, bendrumai. Pavyzdžiui:

Praėjus šimtui metų nuo Lenzo mirties iš Latvijos į Dresdeną atvykęs J. Po-
rukas vokiečių kalba parašo pjesę apie šį audringąjį genijų. Sumanymą
aiškiai diktuoja dvasinė giminystė: Lenzo gyvenimo veidrodyje J. Porukas
mato ir save, ir savo faustišką sielą. Šiuo atveju J. Poruko negali neintri-
guoti ir tas faktas, jog dvasinis giminaitis, priklausantis Audros ir veržimosi

113
 judėjimui, yra dar ir kone jo kraštietis: abiejų rašytojų gimtines [Šiaurės
Latvijoje, Vidžemėje – V. B.] skiria vos trys dešimtys kilometrų. (p. 367)

Laisvas kultūrologinis knygos minčių asociatyvumas pirmiausia

grindžiamas motyvų, paveikslų, įvaizdžių ar net problematikos,
idėjiniais ir pan. paralelizmais, kurie būna paties įvairiausio, netikė-
čiausio pobūdžio, dažnai skaitytoją nuvedantys tolokai ir už analizuo-
jamojo teksto, ir už išsikeltojo analizės rakurso ribų. Tokia pozicija
griežtesniųjų metodologijų šalininkų, be abejo, būtų vertinama labai
rezervuotai. Į šią poziciją atkreipė dėmesį ir Gaižiūno knygos recen-
zentės Indrė Žekevičiūtė bei Raminta Gamziukaitė, tiesa, ne visai
vienodai ją traktuodamos. Žekevičiūtė: monografijos „[t]ekstas tarsi
pasklidęs, sugestijuojantis daugybę aspektų“, mat vadovaujantis,
pavadinkime, asociatyviojo paralelizmo principu, gali pakakti „kelių
formalių detalių“, kad konkretus tekstas atsidurtų faustianos pusla-
piuose. Gamziukaitė: „Kartais – gal dėl to, kad nežinomas veikalas –
susidaro įspūdis, kad studijos autorius tiesiog randa tai [turimos ome-
nyje faustiškumo apraiškos – V. B.] ko ieško, bet vis dėlto randa!“
Gvildenant tokią universalią, sunkiai aprėpiamą kultūrinę temą
kaip faustiana, įvairios tyrimų metodologijos turbūt yra ne tik ga-
limos, bet ir pageidautinos, net neišvengiamos. Manyčiau, jog savąja
Gaižiūnas pasinaudoja produktyviai, nevaržomai išskleisdamas lite-
ratūrologo enciklopedisto patirtį, sukauptą jo ir kaip itin mobilaus
įvairių Europos šalių literatūrologinio gyvenimo stebėtojo bei daly-
vio.
Be to, akivaizdu, kad pasirinktoji pozicija laisvina monografijos
stilių: autorius išlaiko savito mokslinio ideolekto ir betarpiško dialo-
giško, eseisizuoto kalbėjimo balansą. Iš principo tai retoriškai, matyt,
tikslingas ėjimas, skirtas patraukti, įtraukti adresatą (pavyzdžiui, vie-
toj nuasmeninančių veiksmažodinių formų kone dėsningai ir gausiai

 Indrė Žekevičiūtė, „Fausto gundymai iš XXI a. perspektyvos“, in: Knygų ai-
dai, 2003, Nr. 3, p. 36.

 Raminta Gamziukaitė, „Baltų Faustas archetipo labirinte“, in: Naujoji Romu-
va, 2003, Nr. 2 (543), p. 26.

114
vartojamos implikatyvios daugiskaitos III asmens formos: „pradėdami
gilintis“, „pirmiausia stabtelėkime“, „Knitlingene randame“, p. 19).
Deja, kartais šitokia rašymo maniera pernelyg pasikliaujama. Tada at-
siranda fragmentų, kurie kenčia nuo per daug pakylėto ir per „tiršto“
metaforiškumo (pavyzdžiui, p. 95–96), nuo stilistinių figūrų sangrūdų
(pavyzdžiui, per dažni retoriniai ir retoriški klausimai, tarkim, net
trys ar keturi vienas po kito, p. 451, 479), nuo publicistiškų frazių.
Tęsiant pastabas apie Gaižiūno studijos stilistiką, bet jau apie sti-
listiką plačiąja (giliąja) prasme ir – kad būtų trumpiau – manipuliuo-
jant šabloniškomis stereotipinėmis opozicijomis, galima būtų stebėti
akivaizdų paradoksą: kaip autoriui pavyksta vis dėlto „apoloniška“
maniera aprašyti par excellence dionisišką faustiškumo fenomeną –
ezoterikos, okultizmo, alchemijos, chiromantijos, demonologijos, an-
droginikos, panpsichizmo, parapsichologijos, antroposofijos, parsiz-
mo etc. raizginį, sublimuojamą ir įprasminamą kultūriškai? Vienas iš
galimų atsakymų: knygoje su viena kita labai fragmentiška išimtimi,
užuomina nėra leidžiamasi į kūrybinės psichologijos, sublimaci-
jos mechanizmų labirintus. Į tuos psichologinius rašytojų „įtrūkius“
bei nuokrypius (pavyzdžiui, Janio Poruko hofmaniškai alkoholiškąjį
siausmą filosofijos ir meno paslapčių akivaizdoje, p. 364–365; neu-
rotiškai hipertrofuotą Rainio didybės maniją, p. 467; ir pan.), kurie
ir tegalėjo pagimdyti neoromantiškąjį Poruko Perlų žveją (Pērļu zvej-
nieks, 1895) ar kosmologiškuosius Rainio Galo ir pradžios eilėraš-
čius.
Metodologijos, tiksliau, tipologijos požiūriu Gaižiūno monografiją
įdomu palyginti su taip pat 2002 metais pasirodžiusiu kone analogiš-
ku (!) rusistinės faustologijos leidiniu – Galinos Išimbajevos knyga
XX amžiaus rusų faustiana, kuri tikrai per kukliai pavadinta „mo-
kymo priemone“ universitetų studentams. Pažymėtina, kad joje au-
torė aiškiai atskiria dvi kūrinių kategorijas: Fausto siužeto, moty-


 Г. Г. Ишимбаева, Русская фаустиана ХХ века, Москва: Флинта / Наука,
2002.

115
vų, paveikslų kūrinius (фаустовские: pavyzdžiui, Christopherio
Marlowe, Jakobo Michaelio Reinholdo Lenzo, Goethe’s, Nikolaus’o
Lenau, Valerijaus Briusovo, Lunačiarskio, Thomas’o Manno ir pan.) ir
faustiškuosius kūrinius (фаустианские: pavyzdžiui, Ernsto Theodo-
ro Amadeus’o Hoffmanno, Friedricho Nietzsche’s, Fiodoro Dostojevs-
kio, Michailo Bulgakovo ir pan.). Taip lyg ir aiškiau apsibrėžiama kū-
rinių atranka, aiškesnis pats klasifikacinis mechanizmas, bet iš esmės
pirmoji kategorija apimtų tai, kas recenzuojamoje monografijoje va-
dinama faustiškuoju mitu (legenda) ir faustiškaisiais siužetais, o an-
troji – kas vadinama faustiškuoju archetipu bei faustiškąja siela.
Bet kokiu atveju, kaip jau pastebėjo Gamziukaitė, Gaižiūno išskir-
toji ir iš šių bendrais bruožais sutampančių klasifikacinių schemų iš-
krintanti (ir pirmiausia dėl to, kad iškrintanti) Fausto kaip naciona-
linio (čekų, lenkų, rusų, žydų, norvegų, o turbūt ir portugalų, airių,
flamandų ar latvių bei lietuvių) personažo kategorija yra diskutuo-
tina. Diskusijos pasipildytų nauja, denacionalizuojančios nūdienos
svarstymams ne visai palankia, bet intriguojančia ir sudėtinga prob-
lematika, jeigu prisimintume ir aktualizuotume šiuos Carlo Gustavo
Jungo žodžius:

Faustas yra išraiška to, kas nuo pat pradžių gyvavo vokiečių sieloje ir kam
Gėtė padėjo gimti. Argi galima įsivaizduoti, kad Faustą arba Taip kalbėjo
Zaratustra būtų parašęs ne vokietis? Abu kūriniai aiškiai kalba apie tą
patį, apie kažką, kas vibruoja vokiečių sieloje.10

Vienas kūrinys, Lunačiarskio drama Faustas ir miestas (Фауст и

город, 1918), analizuojamas abiejose knygose. Galima teigti, kad iš
esmės Išimbajevos ir Gaižiūno išvados, pabrėžiančios Fausto temos

 Ibid., p. 7–8.

 Raminta Gamziukaitė, op. cit., p. 27–28.
10
 Karlas Jungas, „Rašytojas“, vertė Antanas Gailius, in: Grožio kontūrai: Iš
XX amžiaus užsienio estetikos, sudarytojas Bronius Kuzmickas, Vilnius: Min-
tis, 1980, p. 184; išskirta – V. B.

116
ideologizavimą ir iš istorinės konkretikos „išskaitytą“, bet abstrahuo-
tą revoliucingumą, sutampa. Tik rusiškosios knygos autorė, supran-
tama, dėl paties leidinio specifikos, gilinasi į gerokai platesnį dramos
kontekstą, akcentuoja ir analizei pasitelkia faustiškumo problematiką
sušiuolaikinančius ir Rusijos realijoms pritaikančius Lunačiarskio
straipsnius „Rusų Faustas“ (1902), „Akistatoje su likimu“ (1903), iš-
ryškinančius būsimosios dramos koncepciją, kurios vienas pagrindi-
nių sandų yra kairuoliškas ideologinis angažuotumas.
Panašaus angažuotumo analogą, tiesa, labai epizodišką, neišplėtotą
kūriniais, liekantį visuomeninės kultūrinės spaudos fragmentu, gali-
ma aptikti ir Lietuvoje. Turiu galvoje Kosto Korsako straipsnį „Krizis
ir buržuazija arba Goethe biurgerių Vokietijoj“ (1932), kuriame Faus-
to samprata pateikiama aiškiai marksistiniame fone:

Dabarties Faustas, „laisva individualybė“, žmogus, apsiginklavęs moksli-

niu žinojimu, mokąs naudotis technikos priemonėmis – žmogus, pasiryžęs
kovoti dėl savo būvio, kapitalistiniame pasaulyje nebegali panaudoti savo
jėgų ir savo energijos, savo kūrybinės iniciatyvos […] [m]ilijonai Faustų
vaikščioja be darbo.11

Korsaką čia prisiminiau ne vien kaip radikalų Lunačiarskio para-

digmos faustianos istorijoje tęsėją, bet ir dėl Gaižiūno monografijos
frazės, kviečiančios nenustebti, „kad lietuviškoji faustiana šiame vei-
kale teužims apie penkis procentus teksto“ (p. 22). Netgi visiškai su-
tinkant, kad latvių literatūroje įvairių pavidalų faustiškoji medžiaga
yra nepalyginamai gausesnė, nuostaba vis dėlto buvo. Jokiu būdu
ne dėl to, kad monografijoje neaktualizuotas šis antraeilis Korsako
straipsnis, o dėl to, kad joje faustiškumo rakursu neinterpretuojamas
Vinco Mykolaičio-Putino, Vytauto Mačernio, Kazio Borutos, Julijono

11
 K. Korsakas Radžvilas, Straipsniai apie literatūrą, Kaunas: Kultūros leidi-
nys, 1932, p. 267.

117
Lindės-Dobilo ir kt. kūrybinis palikimas. O tai, kad toks rakursas
šiems ir kai kuriems kitiems lietuvių rašytojams tiktų, akivaizdu ir iš
pačios Gaižiūno monografijos logikos.
Pavyzdžiui, išsamiai analizuojama Aspazijos bei Rainio poe-
zija, įprasminanti dualistinę egzistencinę situaciją, kuri vadinama
faustiškos sielos požymiu ir, beje, visoje monografijoje laikoma bene
pastoviausia faustiškumo (faustiškos sielos, faustiško personažo,
ypač faustiško archetipo) konstanta12. Aspazija: „Krinta upė nuo
kalnų aukštybių, / Ir bedugnė laukia: „Čia esu aš!“ / Aukšt[ybės] su
gelm[ėmis]: / Aš ir tu“ (pažodinis Gaižiūno vertimas, p. 420); Rainis:
„Tos dvi didžiulės būtys susilieja, / Ir siela tampa didžiule – aprėpia /
Aną pasaulį ir šiame gyvena“ (Jono Strielkūno vertimas, p. 471).
Primenu Mykolaičio-Putino „Viršūnių ir gelmių“ eilutes: „Būk svei-
kas gi, žemės bangoj atspindėjęs dangau! / Tik tau savo dvasioj aš
lūkesio žiedus rinkau. / Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasauliu kitu: / Ir
dangų ir juodąją gelmę pasieksiu kartu.“13 Paralelės akivaizdžios,
dualistinės koncepcijos tapatumas – kaip ant delno, bet lietuvių au-
torius kažkodėl ignoruojamas. Kaip ir kai kurie kiti lietuviai rašytojai.
Tai sukelia tam tikrą nenuoseklumo, o gal ir kūrinių atrankos sub-
jektyvumo, kriterijų labilumo jausmą. Kitaip tariant, lietuviškosios
faustianos svoris studijoje galėjo būti gerokai solidesnis, išlaikant ob-
jektyvesnes proporcijas tarp abiejų baltų literatūrų. Kad ir daugiau
dėmesio skyrus, mano manymu, to dėmesio tikrai nusipelnantiems
Juozapo Albino Herbačiausko, ypač Kosto Ostrausko draminiams ko-
liažams (p. 653–654).
Perskaičius pagrindinę, be abejo, analitiškiausią ir išsamiausią
knygos dalį, kurią galima pavadinti „Latvių Faustu“, susidaro įspūdis,
kad Gaižiūnas parašė savą ir savitą latvių literatūros istorijos versiją,
metonimiškumo principu perteikiančią literatūros raidą nuo naciona-

12
 Sakoma, jog faustiškieji archetipai išreiškia „visuotinį žmogaus egzistenci-
jos dvilypumą“ (p. 24).
13
 Putinas, Tarp dviejų aušrų: Fotografuotinis leidinys, Vilnius: Lietuvos rašy-
tojų sąjungos leidykla, 1992, p. 45.

118
linio epo, neoromantinių, naujasrovininkiškų kūrinių iki modernių ir
postmodernių nūdienos tekstų. Žinoma, perteikiančią iš įvairių faus-
tiškumo moduliacijų perspektyvos.
Labai svaria šios (ir lituanistinės) knygos dalių įžanga laikyčiau
poskyrį apie Goethe’s Fausto vertimus į baltų kalbas, kuriame įžvalgiai
aptariami Rainio, Jekabo Maseno, Aleksio Churgino, Valdžio Bise-
nieko, Antano A. Jonyno vertimai. Filologinė, tiksliau, tekstologinė ly-
ginamoji analizė, atrodytų, sutelkta vien tik ties labai konkrečiomis
kūrinio atkarpomis, ties jų kalbinėmis savybėmis, tiesiog prikišamai
atskleidžia ne vien atskirų vienos ir kitos tautos vertėjų estetinius
prioritetus, kūrybines (im)potencijas, bet ir skirtingą abiejų tautų
kultūrinį mentalinį kontekstą, kuris negalėjo neturėti įtakos pačioms
vertimo strategijoms. Iš Gaižiūno atlikto tyrimo ryškėja, kad Fausto
originalui adekvatesnės latviškosios strategijos.
Taigi, stabtelint prie latvistinės knygos dalies, būtina pažymėti,
jog analizuojamieji Andrėjo Pumpuro, Poruko, Aspazijos, Rainio, Ed-
vardo Vulfo, Janio Akuraterio, Zentos Maurinios, Janio Veselio, Janio
Plaudžio, Margerio Zarinio, Maros Zalytės ir kitų kūriniai joje atsis-
kleidžia tokiais atspalviais, kokie latvių literatūrologijos iki šiol buvo
nepastebėti arba neaktualizuoti, nors apie daugelio šių autorių, ypač
Rainio, kūrybą rašyta itin intensyviai ir įvairiopai. Kitaip tariant, la-
bai plačiu spektru taikomas faustiškasis kodas pasirodo besąs ganė-
tinai efektyvus indikatorius, galintis išryškinti kitokiais būdais neap-
čiuopiamas ir nepastebimas kūrinių semantines plotmes, problemas,
poetikos elementus, ypač – jų kontekstus.
Vienas simptomiškas pavyzdys. Aspazijos dramoje Janis Ziemelis
(Jānis Ziemelis, 1930–1931), kurios herojaus prototipas žymus latvių
poetas neoromantikas Janis Ziemelniekas (tikr. Janis Krauklis) 1930 m.
mirė nuo narkotikų, išryškindamas archetipinį faustiškojo siužeto
kontūrą, Gaižiūnas skleidžia įvairias kontekstines prasmes – ir labai
„atšviežinančias“ patį dramos (per)skaitymą, ir demonstruojančias
alternatyvas nusistovėjusioms dramos interpretacijoms. Tiesa, gana

119
„laisvas“ alternatyvas. „[Š]viesos karalija – opijaus klubas“14, į kurį
patenka Aspazijos kūrinio protagonistas, sėkmingai asocijuojamas
su Stepių Vilko Magiškuoju teatru: dvasingumo ir erotikos jungtys,
kelionė laiku, karnavališkumas, naujos saviidentifikacijų galimybės,
bodleriškumo šleifas ir kt. (p. 444–448). Be to, faustiškas amžinybės
ilgesys, jungiantis herojų ir jo prototipą, poetą Ziemelnieką, amžininkų
vadintą „mėlynosios gėlelės riteriu“15, susiejamas ne tik su vokiškojo
romantizmo tradicija, bet ir su Platono filosofijos, šventojo Gralio mi-
tologijos paradigmomis.
Kaip matyti vien jau iš Aspazijos dramos traktuotės, latvistinėje
monografijos dalyje labiausiai išryškėja kažkas panašaus į (auto-
riaus nereflektuojamą) recepcijos teorijų skverbimąsi jau minėtos
akademinės filologinės analizės erdvėn, kada kūriniams atveriami
nauji horizontai – tarsi būtų lengvai ir neįpareigojančiai žaidžiama
„stiklo karoliukais“. Bene įdomiausiai, produktyviausiai tais naujais
horizontais varijuojama skyriuose apie Poruko estetinį kontekstą, jo
smulkiąją prozą bei Perlų žveją, apie Rainio kūrybinius planus, es-
kizus, jo poeziją ir dramaturgiją, apie Veselio bei Zarinio romanus.
Tiesiog maga į šias variacijas įsitraukti, iš savų pozicijų jas pratęsti,
provokuoti pačiais tekstais ar net modifikuoti. Suprantama, recenzi-
joje tam neužtektų vietos, bet norėtųsi pateikti bent vieną tokio „įsi-
traukimo“ scenarijų.
Poskyryje apie Perlų žveją Gaižiūnas rašo: „[s]tabilumą teigiančių
hernhūtiečių fone Talheimo figūra atrodo kaip mefistofeliškasis spiri-
tus movens“, skatinantis faustiškąjį kūrinio protagonistą Ansį nesibai-
giančiai evoliucijai (p. 373). Norėtųsi pabrėžti ir kitokį foną: Poru-
kas šioje apysakoje visiškai naujai sprendžia XIX a. antroje pusėje

14
 Aspazija, „Jānis Ziemelis: Kāda dzejnieka traģēdija 24 ainās”, Idem, Kopoti
raksti sešos sējumos, sēj. 4.: Lugas, sastādītāja Saulcerīte Viese, Rīga: Liesma,
1987, p. 404.
15
 Jānis Plaudis, Ziemeļnieks: Biogrāfisks romāns, (sērija „Romāns – pagātnes
liecinieks”), tekstu publicēšanai, priekšvārdu sagatavojis Jānis Čākurs, Rīga:
Zinātne, 1990, p. 101.

120
latvių kultūrai labai, tiesiog egzistenciškai, svarbią latvių ir Latvijos
vokiečių santykio problemą. Iki jo (o ir po jo) latvių literatūroje dėl
suprantamų priežasčių dominavo akivaizdi tendencija vokiečius
vaizduoti kaip bene pagrindinį bet kokio progreso trikdį. Perlų žvejy
pirmiausia per mefistofeliškąjį Talheimo paveikslą vokiečiai traktuo-
jami kaip kultūrinis pavyzdys latviams, kaip jų dvasinis vedlys, moky-
tojas, kitaip tariant, turbūt pirmą kartą istorijoje – aiškiai palankiai.
Besiformuojančiai, ieškančiai protagonisto latvio faustiškai sielai,
kuri gali būti interpretuojama kaip visõs latvių kultūros, jos pradinio
dvasinio tapsmo metonimas, kelią rodo, tobulėjimo „instrukcijas“ bei
receptus pateikia romus, atsakymus į daugelį klausimų jau žinantis,
protagonisto siekius iš pirmo žvilgsnio perprantantis ir vėliau juos
visokeriopai stimuliuojantis vokiškasis „mefistofelis“. Faustiškojo bei
mefistofeliškojo pradų ir kaip skirtingų tautinių kultūrinių pradų
jungtis – irgi Poruko novacija.
Taigi faustiškasis kodas ir labai platus, ir labai variantiškas. Iš ne-
specializuotos literatūros, t. y. iš latvių literatūros istorijų, paminėsiu
dar tik porą pavyzdžių, kurie Gaižiūno monografijoje neaktualizuoti.
Viesturas Vecgravis aiškesnes faustiškumo žymes pastebi jau pirma-
jame Rainio eilėraščių rinkinyje Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai
(Tālas noskaņas zilā vakarā, 1903)16, Guntis Berelis užsimena apie
Aleksandro Čako poemos Grok, muzikante (Spēlē, spēlmani, par. 1944,
išsp. 1972) faustiškumą17. Tiesa, iš specializuotos latvistinės litera-
tūros, mano žiniomis, monografijos autorius tikrai bus „pražiūrėjęs“
vos vieną darbą. Kada yra sakoma, kad „skyrium būta bandymų ieškoti
faustiškų archetipų […] Ugnyje ir naktyje (V. Hausmanis), tačiau šie
bandymai neišsirutuliojo į didesnes studijas“ (p. 492), bent jau prie

16
 Viesturs Vecgrāvis, „Latviešu literatūra no 1890. līdz 1905. gadam”, in:
Latviešu literatūras vēsture trīs sējumos, sēj. 1.: No rakstītā vārda sākumiem
līdz 1918. gadam, redkolēģija: Viktors Hausmanis (zinātniskais vadītājs)… et.
al., Rīga: Zvaigzne ABC, 1998, p. 215.
17
 Guntis Berelis, Latviešu literatūras vēsture: No pirmajiem rakstiem līdz
1999. gadam, Rīga: Zvaigzne ABC, 1999, p. 90.

121
Viktoro Hausmanio pavardės reikėtų paminėti ir Aiją Janelsinią-Prie-
dytę, parašiusią straipsnį apie Ugnies ir nakties (Uguns un nakts, 1903–
1904; išsp. 1907) heroję Spyduolą kaip savitą Fausto modifikaciją18.
Šiuos svarstymus užbaigti norėtųsi aktualizuojant ne faustiškumo,
bet kitą, regioninės literatūros istorijos, problemą, sykiu pabrėžiant,
kad tik geros knygos pasižymi problematikos įvairove. Ar egzistuoja
regioninė literatūros istorija, klausia Endre Bojtáras19, kuriam gre-
ta daugelio kitų asmenų recenzuojamosios monografijos pradžioje
reiškiama padėka už pagalbą rengiant šią monografiją. Gaižiūnas į už-
duotąjį klausimą tiesiogiai neatsakinėja, jis jau senokai tiesiog rašo
regioninę (baltų) literatūros istoriją.

18
 Aija Janelsiņa-Priedīte, „„Kam mūžam cīkstot karojam, / To brīvi pestīt va-
ram.” Raiņa Spīdola – Fausta atbalss?”, in: Raiņa lasījumi: 1992, redkolēģija:
K. Lūsis… et. al., Daugavpils: Multinacionālas kultūras centrs, 1994, p. 15–22.
19
 Endre Bojtārs, „Vai eksistē reģionāla literatūras vēsture?”, in: Karogs, 2002,
Nr. 3, p. 161–167.

122
Apie siužetų
klajones stiklo
karoliukų
žaidimo ritmu
Silvestras Gaižiūnas,
Klajojantys siužetai baltų
literatūrose: Mitai.
Legendos. Literatūriniai
tipai, Vilnius: Lietuvių
literatūros ir tautosakos
institutas, 2009, 287 p.

Labai drąsiu pavadinčiau žingsnį vienu užsimojimu, t. y. viena mono-

grafija, pamėginti aprėpti klajojančius siužetus, personažus (mitologi-
nius, legendinius, literatūrinius) net dviejose nacionalinėse literatū-
rose. Ypač tokiu atveju, kai nėra apsibrėžiamos nei chronologinės,
nei žanrinės, nei „srovinės“ tų nacionalinių literatūrų ribos, nelabai
paisoma, kartais tai nutylint, o kartais apie tai užsimenant, kūrinių
vertės kriterijaus, dažnai peržengiant baltiškos literatūrinės erdvės
ribas ar pereinant nuo literatūros prie literatūros kritikos, kultūrolo-
gijos (Konstantinas Raudivė, Zenta Maurinia), filosofijos (Friedrichas
Nietzsche, Albert’as Camus, Antanas Maceina), muzikos (Richardas
Wagneris). Net žinant, kad knygos autorius Silvestras Gaižiūnas
prie šios monografijos ne vienerius metus artėjo labai palaipsniui
ir nuosekliai, kad ją, kaip įvade pats prisipažįsta (p. 7), daugiausia
rengė kaip ankstesnės savo studijos Baltų Faustas ir Europos literatū-
ra (2002) tęsinį ir plėtinį, vis viena stebina recenzuojamos knygos
akipločiai. Pirmame skyriuje pradėjus nuo populiarių antikos mitų

123
(Prometėjo, Odisėjo, Orfėjo, Ikaro ir kt.) sąsajų su baltų, ir ne tik baltų,
literatūromis, antrajame tokios sąsajos žvalgomos su legendiniais
viduramžių personažais (Don Žuanas, Ahasferas, Golemas ir kt.), tre-
čiajam, paskutiniam, paliekant vadinamųjų „literatūrinių tipų“ (Ham-
letas, Don Kichotas, Manfredas ir kt.) baltiškos literatūrinės sklaidos
žvalgymus, neišleidžiant iš akių ir kitų literatūrų, kultūrų.
Kai toks platus, atrodo, sunkiai aprėpiamas objektas, monografi-
jos skaitytojui iš karto kyla daug išankstinių klausimų: dėl medžiagos
atrankos, sisteminimo, klasifikavimo, žiūros aspektų pasirinki-
mo, proporcijų paskirstymo, metodologijos ir t. t. Apsistokime ties
pastarąja klausdami: komparatyvistika? intertekstualumo teori-
ja? regioninės literatūros studijos? literatūrinė baltistika? Iš karto
pasakysiu, kad Gaižiūnas nėra iš tų autorių, kuris savo knygose il-
gesniam laikui sustotų ties metodologinių, teorinių riboženklių nu-
statymu ir dosniai dalintųsi to nustatymo taisyklėmis ar, tuo labiau,
pradėtų svarstyti tų taisyklių legitimumo klausimus. Pavadinčiau jį
„literatūrologu praktiku“ pačia geriausia tos frazės prasme, mano
manymu, savaime suprantamu dalyku laikančiu tai, kas dabar lyg ir
nebe visiems literatūrologams yra savaime suprantama: neginčytina
literatūros pirmenybe prieš metodologiją(-as). Ir literatūrinė baltisti-
ka, kaip viena iš regioninės literatūrologijos, dar plačiau – kompa-
ratyvistikos – atmainų, kaip galima spręsti iš knygos, Gaižiūnui irgi
nekelia jokių klausimų, panašių į tą, kurį yra išsakęs Endre Bojtáras:
ar egzistuoja regioninė literatūros istorija? Tai jau minėjau recenzuo-
damas Gaižiūno monografiją apie baltišką Faustą, sakydamas, kad jis
tiesiog tokią, regioninę, istoriją rašo.
Vis dėlto jeigu neatlyžtume ir primygtinai ieškotume, koks gi yra,
išsakytas ar neišsakytas, knygos metodologinis pagrindas, gali būti,
kad pastebėtume tokį labai netikėtą reiškinį, kad šis pagrindas natū-
raliau išauga ne iš teorinių darbų, ne iš juose išgryninamų modelių
(tiesa, ir iš jų, žr.: p. 21–22), bet – iš literatūros tekstų. Atkreipsiu dė-
mesį, kad ir monografijos pradžioje, ir „Pabaigos žodyje“ pirmasis
paminėtas (pacituotas, parafrazuotas, referuotas) kūrinys, kuris lyg

124
ir „įveda“ į knygą, ir ją apibendrina, yra Hermanno Hesse’s Stiklo
karoliukų žaidimas (Das Glasperlenspiel, 1943), tokį žaidimą laikant
„universalia kultūros ženklų sistema“, tiesiančia tiltus „tarp tautų ir
literatūrų“ (p. 275). Kitoje vietoje rašoma: „ypač įsimintinas Unamu-
no požiūris į Don Kichotą: ‘Jis [Don Kichotas] paliko ištisą metodą, iš-
tisą epistemologiją, ištisą estetiką, ištisą logiką, ištisą etiką, svarbiau-
sia ištisą religiją […]’“ (p. 19). Romanai, kitų žanrų kūriniai Gaižiūno
dažnai pateikiami ne vien tik kaip pasaulio modeliai, kaip įprasta
traktuoti grožinius tekstus, bet kaip tyrimo – literatūros, kultūros –
metodai, ir kalbant ne tik metaforiškai.
Pasidalindamas kai kuriais savo apmąstymais, pasakysiu, jog Jor-
ge Luiso Borgeso „Babelio bibliotekoje“ (“La biblioteca de Babel”,
1941) galima išskaityti kondensuotai ir konceptualiai surašytą kone
visą intertekstualumo teoriją, Borgeso pradėtą gerokai anksčiau nei
atsirado griežta mokslinė metodologinė jos antrininkė. Kitas pavyz-
dys: Hesse straipsnyje „Menininkas ir psichoanalizė“ (“Künstler und
Psychoanalyse”, 1918) rašo, jog tai, ką psichoanalizė „pažino ir su-
formulavo moksliškai, poetai visada žinojo“, jog kai kurie praeities
rašytojai buvo labai priartėję prie psichoanalizės mokslo „esminių
tezių“, o Dostojevskis „jau buvo įvaldęs tam tikrą šios rūšies psicholo-
gijos [psichoanalizės – V. B.] praktiką ir techniką“.
Taip „mitų, legendų ir literatūrinių tipų suartinimo poetiką“
(p. 13), kurią aš, gal kiek konjunktūriškai, vadinčiau tam tikro
porūšio intertekstualumo poetika, knygos autorius iš pat sykio ima-
si grįsti ne kokiais nors literatūrologiniais postulatais, bet paveikiais
literatūriniais pavyzdžiais iš Thomo Stearnso Elioto Bevaisės žemės
(The Waste Land, 1922), Jameso Joyce’o Uliso (Ulysses, 1922), Ja-


 Šiuo požiūriu labai iškalbingas vieno Indrės Žekevičiūtės straipsnio pava-
dinimas, į kurį „lygiuoju“ ir šios recenzijos antraštę: „Lyginamosios literatū-
ros metodas, arba žaidimas stiklo karoliukais“ (Darbai ir dienos, Nr. 8 (17),
1999, p. 47–52).

 Hermanas Hesė, Esė: Rinktinė, vertė Zigmantas Adrickas, Vilnius: Mintis,
1991, p. 140, 142.

125
nio Poruko Perlų žvejo (Pērļu zvejnieks, 1895), Eduardo Mieželaičio
Mano lyros (1979) ir kt. Taip atsitinka ir su tautų, kultūrų, literatūrų
suartinimo poetika, ieškant tam tikrų bendrų archetipinių prasmių,
išreikštų visuotinai žinomais siužetais, tipais, ir apžvelgiant, kaip tos
prasmės varijuojamos lietuvių, latvių, kitų tautų rašytojų kūriniuose.
Ir sykiu ta apžvalgine analize „žaidžiant“ tam tikrą „stiklo karoliukų
žaidimą“, bendrą, kaip mėgina mus įtikinti knygos autorius, ir baltų
literatūroms, ir Europos kultūrai, iškylantį „kaip universali kultūros
ženklų sistema“ (p. 275) – kaip tiltų tarp kultūrų ir literatūrų tiesimo
darbas.
Taigi manyčiau, kad kliovimasis, pasitikėjimas pačia literatūra, jos
autonomiškumo ir sau pakankamumo iškėlimas yra viena svarbiau-
sių metodologinių, ir ne tik metodologinių, monografijos savybių.
Pati savaime ši savybė nėra nei gera, nei bloga. Blogiau, kad ja kiek
papiktnaudžiaujama. Ypač kai kuriuose kituose knygos lygmenyse.
Pavyzdžiui, stilistiniame, kai konceptualiai svarbūs sakiniai-teiginiai
tarytum literatūriniai(-iški) segmentai baigiami daugtaškiais (p. 13,
81, 145 ir t. t.), šauktukais (pavyzdžiui, sakinys baigiamas net trimis
šauktukais, p. 51), kai atsiranda daug metaforinių ar metaforizuotų
įvardijimų tose vietose, kur reikėtų griežtesnės, apibrėžtesnės ter-
minijos. Pastarieji įvardijimai galbūt iš dalies nusižiūrėti iš knygo-
je kelis kartus minimo Salvadoro de Madariagos, kuris Don Žuaną,
Faustą, Hamletą ir Don Kichotą, pasak monografijos autoriaus, va-
dina „didžiaisiais dvasios europiečiais“ (p. 22). Vis dėlto panašių
metaforiškai „aptakių“ apibūdinimų knygoje šiek tiek per daug:
įvairūs personažai, pridedant kokį poetišką epitetą („didysis“, „amži-
nasis“, „giminingas“ ir pan.) ar nepridedant, vadinami „ainiais“, „gimi-
naičiais“, „broliais“, „sielomis“ ir pan.
Gerokai kritiškiau apie didelį pasitikėjimą vien literatūros teks-
tais reikėtų kalbėti, kai vietoj laukiamų apibendrinamųjų analizių
monografijos skaitytojas, mano manymu, pernelyg dažnai gauna tik
didesnę ar mažesnę dozę literatūros kūrinių siužeto parafrazių (tegu
ir tikslingai analitiškai orientuotų, inkrustuotų pagrindinėmis pras-

126
minėmis kūrinio charakteristikomis) – tarsi savaime pakankamų
monografijos sudedamųjų dėmenų-fragmentų. Ir ne pastaruosius
„tirpdant“ analitinėje mintyje, bet analitinę mintį – juose. Kitaip ta-
riant, kartais kyla įspūdis, kad monografijoje dominuoja, tiksliau, ją,
jos skyrius, ypač poskyrius struktūruoja „siužetologinė“ logika, ana-
litinei minčiai paliekant kompetentingo komentatoriaus, bet tik ko-
mentatoriaus vaidmenį. Tik ši logika paaiškina, bet nelabai pateisina
kai kurias labai „koliažiškas“ monografijos vietas, kai perėjimai, „per-
šokimai“ nuo vieno kūrinio prie kito (chronologiškai ar poetiškai to-
limo, estetiškai nelygiaverčio ir pan.) kaip nors kitaip nėra aiškiau
motyvuojami. Pavyzdžiui, poskyrio apie Ikaro mitą pradžioje nuo
Aspazijos eilėraščio „Vienintelis kelias“ tiesiog šokte peršokama prie
Hermanio Margerio Majevskio „Ikaro“ („Ikars”), nuo šio – prie Knuto
Skujenieko eilėraščio „Kolegai Dedalui“ („Kolēģim Dedalam”), pas-
kui – prie Juditos Vaičiūnaitės ciklo „Kreta“, po to – prie Henriko Nagio
eilėraščio „Ikaras“, po kelių eilučių – prie Gintaro Patacko eilėraščio
„Ikaras“, dar po kelių – prie proginio, sovietiškai ideologizuoto Eduar-
do Mieželaičio eilėraščio „Ikaras“, paskui jau ilgėlesniam laikui – prie
Jurgio Gliaudos romano Ikaro sonata. Ir visa ši skuba, blaškantis ir
chronologiškai, ir estetiškai-aksiologiškai, ir žanriškai, ir t. t., – vos
trijuose puslapiuose (p. 145–147).
Kita vertus, tai, ką surašiau ankstesnėje pastraipoje, kai kam gali
pasirodyti esant stipriąja Gaižiūno knygos puse. Literatūrologinių
monografijų, kaip žinome, yra labai įvairių. Nenutoltume nuo tie-
sos, jeigu Klajojančius siužetus baltų literatūrose pavadintume en-
ciklopediška monografija, monografija, turinčia daug literatūrinio
(mitų, legendų, (arche)tipų) žinyno bruožų. Dabartinės lietuvių lite-
ratūrologijos kontekste tai retas ir jau vien todėl vertingas reiškinys.
Autorius pateikia lyg savitą knygos turinyje išvardytų mitų, legendų,
mitinių ir legendinių personažų interpretacijų lietuvių ir latvių lite-
ratūrose „registrą“.
Galima svarstyti, ar buvo pasirinkti tinkamiausi, reprezentatyviau-
si mitiniai, legendiniai siužetai, personažai, ar būtent jų, o ne kokių

127
nors kitų pasirinkimas aktualiausias abiems baltų literatūroms. Gali-
ma svarstyti, ar į minėtą „registrą“ įtrauktini ir bendrame solidžiame
kontekste aptartini menko kūrybinio pajėgumo autoriai bei jų
kūriniai: pavyzdžiui, lietuvio Justo Pilyponio romanas Amžinas žydas
Kaune, „antraeiliu latvių rašytoju“ (p. 198) Gaižiūno tiesiogiai pava-
dinamo Lapskalnų Andrėjo poema Amžinas žydas (Mūžīgais žīds,
1904). Net specialiai neieškant, galima pastebėti, kad į šį „registrą“
nepateko kai kurie to tikrai verti autoriai ir jų kūriniai: pavyzdžiui, Ka-
zio Borutos eilėraštis „Pasaka apie Solveigą“, Aido Marčėno eilėraščiai
„Poetas ir Apolonas“, „Sfinksas Vytukui V. L.“, Rolando Rastausko
eilėraštis „Antikinis džiazas“, žymios latvių išeivijos poetės Veronikos
Strelertės eilėraštis „Panas“ („Pāns”), beje, daug kuo artimas mono-
grafijoje aptartiems Henriko Radausko ir Vytauto Mačernio Pano te-
matikos kūriniams. Galima nesunkiai spėti, kad minimasis „registras“,
plečiantis pačioms literatūroms, neišvengiamai irgi plėsis, įvairės.
Galima dar daug ir įvairiai samprotauti, tačiau tai, kas monografi-
jos autoriaus yra surinkta ir kaip yra aktualizuota, tikrai nusipelno
gausių giriamųjų žodžių. Nauju, neįprastu ar ne visai įprastu rakur-
su, kuris nebūtinai turi (pa)tikti recenzentui, perskaitytas ne vienas
klasikinis lietuvių ir latvių literatūrų kūrinys. Paoponavus kai ku-
riems kitiems „lietuvių literatūros ryšį su mitologija“ tyrinėjusiems
literatūrologams (Jolantai Kriūnienei, Vygandui Šiukščiui; p. 21),
diplomatiškai pasakoma, kad „darbo autorius renkasi tokias mito
transformacijų literatūroje atmainas, kurios lietuvių literatūros moks-
le nesulaukė pakankamai dėmesio“ (ten pat). Gal dėl to monografijoje
sąmoningai iškelta nemažai baltų literatūrų istorijos „pasyve“ užsigu-
lėjusių tekstų, kurie nebūtinai turėtų atrodyti iškeltini recenzentui.
Teisingu strateginiu sprendimu laikyčiau tai, kad monografija nėra
pradedama „nuo Adomo ir Ievos“, t. y. prieš pereinant prie literatūros
apskritai ir prie baltų literatūros konkrečiai, nesiimama aiškinti(s),
tarkim, mito teorijų, etnologinių ar panašių legendos tyrimų metodo-
logijų. Tiesa, užsimenama, kad yra aktualizuojamos Jameso George’o
Frazerio Aukso šaka (The Golden Bough, 1890), Eleazaro Meletinskio

128
Mito poetika (Поэтика мифа, 1976), bet tik tiek. Daugiau dėmesio
skiriama neomitologizmo, neomitologizavimo reiškiniams, siejant
jų ištakas su Wagnerio ir Nietzsche’s kūryba ir teigiant, kad dažnai
vėlesnių epochų rašytojai remiasi ne tiek pirminiais mitologiniais ir
legendiniais šaltiniais, kiek jau esamomis įsigalėjusiomis, garsiausio-
mis jų interpretacijomis. Tvirtinama, jog pirminius mitinius, legendi-
nius šaltinius „užtemdo“ vėlesnės jų versijos, jos pasirodo besančios
svarbesnės, populiaresnės, įtaigesnės ir paveikesnės. Tarkim, „Anta-
nas Škėma Baltoje drobulėje sizifiškus savo herojaus veiksmus atvirai
sieja“ pirmiausia ne su antikiniu Sizifo mitu, bet su Camus filosofija,
su Camus pateikta egzistencialistine filosofine to mito versija (p. 18).
Programinis tuo požiūriu yra šis monografijos fragmentas:

Faustas, Don Žuanas, Ahasferas, Odisėjas, Tanhoizeris, Prometėjas ir

daugelis kitų „amžinųjų personažų“ į XX a. literatūrą dažnai ateina ne iš
pirminės legendos ar mito, o yra kaip nenutrūkstančio literatūros pro-
ceso, kultūrų dialogo amžinos grandys, kaip tam tikros kartos mitiniai
ženklai, kurių kilmė darosi nebeaktuali. Tas pats mitas ar legenda, „per-
rašyti“ daugelį kartų, tampa lyg vieno nesibaigiančio kūrinio variacija.
(p. 16; išskirta – V. B.)

Toji variacija neabejotinai ir būtų minėtasis „stiklo karoliukų žai-

dimas“, žaidžiamas visoje knygoje. Tačiau klausimas – žaidžiamas šiuo-
laikiškai madinga postmodernia kultūrinio „žaidimo dėl žaidimo“
prasme ar žaidžiamas rimtai – net nekyla. Mat nuo pat knygos pra-
džios kalbama apie literatūros siekius „įprasminti būties esmę, amži-
nas tiesas“, atpažinti „amžinybės ženklus“, anot Aspazijos, „kiekvie-
noje mažiausioje dulkelėje šalia viso, kas praeina“, rasti amžinybės
sėklą ir ją „išlukštenti iš materijos branduolio“, o, anot Hesse’s, kiek-
vienoje mito transformacijoje aptikti tiesų kelią „į pasaulio paslapties
esmę“ (p. 7, 8, 9). Tokie siekiai ir bandymai hipertrofuoto reliatyviz-
mo atmosfera persmelktoje dabarties kultūroje paprastai būna rizi-
kingi, galintys bet kada slystelėti banalumo link. Laimė, Klajojančių

129
siužetų baltų literatūrose autoriui tokių nuslydimų pavyksta išvengti,
nors kartais prie jų pavojingai artėjama – labiausiai tada, kai aktuali-
zuojami, mano nuomone, abejotinos vertės tekstai (Zemgaliečių Biru-
tės (p. 133), Jurgio Gliaudos (p. 147–150), Haraldo Eldgasto (p. 176),
Vinco Stonio (p. 181) ir pan.).
Įdomiausia monografiją skaityti, kai mito, legendos ar literatūrinio
tipo konfigūracijos joje analizuojamos: (1) kaip kompoziciniai kokio
nors kūrinio organizacijos dėmenys, kūrinio struktūrą, kartais – ir
žanrinį modelį, lemiantys veiksniai; (2) kaip koduojančios elgesio,
gyvenimo programos, (a) kuriomis tiesiog sekama, (b) kurios kaip
nors kūrybiškai (ar nekūrybiškai) transformuojamos, varijuojamos,
(c) kurios yra papildomos įvairiomis aktualijomis ar universalijomis,
(d) kurioms priešinamasi ir t. t.; (3) kaip tam tikri ideologizavimo, in-
doktrinacijos pavyzdžiai.
Labai gerai, kad trečiuoju atveju neapsiribojama vien tiktai sovie-
tizmo žyme paženklintomis versijomis, nes, pavyzdžiui, Prometėjas,
Ikaras – labai parankios figūros politizuotai sovietinei interpretacijai,
propagandinių literatūrinių jos klišių dauginimui (p. 60–61, 147),
tačiau fiksuojami ir kitų ideologijų paliekami atspaudai, pavyzdžiui,
religinės-katalikiškos ideologijos (Antano Maceinos pateikiama Pro-
metėjo, jo maišto interpretacija; p. 49–51). Gaižiūno pasirinktieji tipa-
žai apskritai yra itin paslankūs, todėl parankūs ne tik ideologinių,
propagandinių, bet ir bendrųjų, bendražmogiškųjų vienaplanių
klišių produkavimui, jų įvairiam funkciniam taikymui, modeliavi-
mui. Pavyzdžiui, tokių klišių, kaip šis 1972 metų Kosto Korsako į
autobiografinį aforistinį apibendrinimą pretenduojantis keturei-
lis: „Prikaltas aš prie stalo / Kaip Prometėjas prie uolos. / Ne ugnį
išskeliu iš plunksnos, / O it Sizifas dirbu be paliovos.“ Monografijos
autorius panašių atvejų tiesiog „nepastebi“, nes tai jau būtų nebe lite-
ratūrologinės, bet antropologinės ar panašios platesnės analizės rei-
kalaujantis darbas.
Savo specifika, analizės linkme monografijai Klajojantys siužetai
baltų literatūrose: Mitai. Legendos. Literatūriniai tipai lietuvių litera-

130
tūrologijoje artimiausiu veikalu (žinoma, be paties Gaižiūno jau ne
sykį minėtos knygos Baltų Faustas ir Europos literatūra) laikyčiau
Dalios Čiočytės monografiją Biblija lietuvių literatūroje: Santykio va-
riantai: imitacija, transformacija, deformacija (1999). Kodėl ją?
Vėlgi dėl strateginių metodologinio lygmens sprendimų. Jeigu at-
kreiptume dėmesį į Čiočytės ir Gaižiūno monografijų paantraštes,
išsyk pastebėtume, kad autorė kaip analizės platformą renkasi na-
cionalinės literatūros ir Biblijos santykį nužyminčius būdus, mode-
lius. Ji demonstruoja labiau abstrahuojančias tyrimo intencijas, nors
turėjo galimybę analizuojamąjį santykį skleisti per konkrečius pla-
ningai tematiškai („gaižiūniškai“) susistemintus Senojo ir Naujojo
Testamentų ar konkrečių jų dalių, jose pasakojamų konkrečių mitų,
legendų, istorijų ar juose iškylančių konkrečių veikėjų įvairiopos inte-
gracijos į lietuvių literatūrą atvejus.
Kitaip tariant, Čiočytė turėjo teorinę galimybę knygą struktūruoti
taip, kaip savąją struktūruoja Gaižiūnas, o pastarasis – rinktis kole-
gės kelią: ne antikinių mitų, viduramžių legendų etc. santykių su na-
cionalinėmis baltų literatūromis modelius kiekvienąsyk „pajungti“
konkretiems atvejams, konkretiems kūriniams, bet išskirti konkrečių
atvejų (kūrinių, rašytojų) blokus pagal santykio su mitais, legendo-
mis etc. būdą. Abu keliai turi ir savų privalumų, ir trūkumų – viskas
priklauso nuo to, kaip jie realizuojami. Drįsčiau teigti, jog Gaižiūno
pasirinktoji metodologinė strategija diktuoja didesnę ištikimybę lite-
ratūros „medžiagiškumui“, kūrinio „faktūrai“ ir jo autonomiškumui –
Klajojančių siužetų baltų literatūrose autorius ir šiuo požiūriu išlieka
„literatūrologas praktikas“, neginčytina pirmine duotimi, svariausiu
atskaitos tašku laikantis kūrinį.
Knygos pradžioje konstatavus, jog latvių literatūroje klajojan-
tys siužetai ir amžinieji personažai „pasirodo žymiai anksčiau, jau
XIX a.“ (p. 16), po to visoje knygoje demonstruojama, kad jų ten yra
ir žymiai „tirščiau“, o bene „tirščiausia“ Aspazijos, Janio Rainio, Janio
Poruko, Zentos Maurinios, Janio Akuraterio, Konstantino Raudivės,
Vilio Plūduono, Margerio Zarinio ir Maros Zalytės kūrybiniame pali-

131
kime. Iš lietuvių labiausiai pastebimi Henrikas Radauskas, Juozapas
Albinas Herbačiauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kostas Ostrauskas,
Eduardas Mieželaitis, Vytautas Mačernis, Antanas Maceina, Justinas
Marcinkevičius, Ignas Šeinius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas
Škėma, Vytautė Žilinskaitė. Beveik visų čia išvardytų išsamiausiai
pristatomų ir analizuojamų autorių atranka didesnių abejonių nekelia,
nors, kaip sakiau, dėl konkrečių kūrinių vertinimų bei interpretacijų
būtų galima diskutuoti. Abejočiau dėl Raudivės ir Herbačiausko su-
reikšminimo monografijoje. Ypač dėl pastarojo, kuris dažniausiai,
pavyzdžiui, pagrečiui aptariant jo ir Nykos-Niliūno Golemo variacijas
(p. 201–202), atrodo labai seklus.
Dar vienas pastebėjimas prieš užbaigiant recenziją. Jeigu mono-
grafijoje kalbama ir apie „mitologinę filosofiją“ (Nietzsche, Maceina,
Maurinia), ir apie Odisėją kaip apie išėjimo, egzilio situacijos reiškėją,
mano manymu, turėjo būti bent minimaliai aktualizuojami ir daug
„literatūriškesni“ negu Maceinos Arvydo Šliogerio veikalai, kuriuose
jis daugybę kartų ir įvairiausiais pavidalais varijuoja Odisėjo mitą.
Niekį ir Esmą pradedančiame „Autoriaus žodyje“ rašoma:

Odisėja vaiko [t. y. paties Šliogerio jo vaikystėje – V. B.] sielon įmetė nesi-
baigiančio klausimo sėklą, iš kurios išaugo viskas, ką jis bandė rašyti tapęs
kalbos žmogumi […]. Vaikui buvo keista ir nesuprantama, kodėl Odisėjas
taip atkakliai trokšta sugrįžti į savo skurdžią salą, į Itakę, kur, tiesa, jo
laukia Penelopė, sūnus ir šiokio tokio karaliaus diadema, bet juk visa tai
taip menka, palyginti su Kalipsės pažadu ir amžinosios kelionės netikėtu-
mais bei stebuklais. Kodėl iš visų pagundų Odisėją nugali Tėvynės pagun-
da? Kodėl tėvų žemė Odisėjui svarbesnė net už nemirtingumą? Kas jam
Itakė? Kas jis Itakei?

Antro Niekio ir Esmo tomo epigrafu pasirinktas paskutinysis Ra-

dausko „Sugrįžimo“ (iš Eilėraščiai, 1965–1970) posmas: „Savo pažadą


 Arvydas Šliogeris, Niekis ir Esmas, t. 1: Pakeliui į Niekį, Vilnius: Apostrofa,
2005, p. 8.

132
ištesėjęs, / Tu girdėsi: krenta lašai – / Ir stovėsi kaip Odisėjas, / Nežino-
damas ar grįžai.“ Tiesa, ir pats Radausko „Sugrįžimas“ – vienas kon-
ceptualiausių lietuvių odisėjiškos problematikos kūrinių – Gaižiūno
monografijos poskyryje „Odisėjo mitas moderniosios literatūros ke-
liuose“ kažkodėl apeinamas, nors Tomo Venclovos straipsnis, akcen-
tuojantis šį kūrinį, cituojamas jau monografijos pradžioje (p. 20).
Minimą monografijos poskyrį praplėtęs bei kiek praturtinęs būtų ir
Venclovos eilėraščio „Šventoji“ aptarimas, ryškinant, pavyzdžiui, anti-
kinių laikų ryšį tarp „Odisėjos auksinės pakrantės“ ir „Nepasiekiamo
vardo – Itakė“. Tačiau visa tai – tik detalės.
Apibendrinant visumą būtina pažymėti, kad retas tyrinėtojas
pasižymi tokiu pastovumu, kryptingumu ir produktyvumu, koks bū-
dingas Silvestrui Gaižiūnui. Keturios knygos (Kultūros tradicijos baltų
literatūrose, 1989; Baltų Faustas ir Europos literatūra, 2002; Skan-
dinavų literatūros ir baltiškieji kontekstai, 2009; Klajojantys siužetai
baltų literatūrose, 2009), beveik du dešimtmečius trukęs vadovavi-
mas Baltoskandijos akademijai – joje surengos įvairios baltistinės ir
platesnės tarptautinės komparatyvistinės, interdisciplininės konfe-
rencijos, seminarai, užmegzti moksliniai ir kultūriniai kontaktai su
Baltijos, Skandinavijos ir kitų valstybių mokslininkais, menininkais,
kultūrininkais, sudarytos ir išleistos serijos „Baltoskandijos tiltai“
knygos (Kazio Pakšto, Juozo Ereto, Astridės ir Ivaro Ivaskų). Turbūt
nesuklysiu sakydamas, kad monografija Klajojantys siužetai baltų li-
teratūrose atspindi jos autoriaus, įvairių literatūrų ir kultūrų kelei-
vio, kultūrinių tiltų tiesėjo, gyvenimišką programą, aprėpiančią ne tik
lietuvių ir latvių literatūrinių ryšių žvalgymus, bet ir visapusę litera-
tūrinę, kultūrinę baltistikos integraciją į ilgaamžę Vakarų pasaulio
kultūros erdvę.

133
Latvių, estų
ir lietuvių dramos
postkolonializmo
veidrodyje
Benedikts Kalnačs, Baltijas post-
koloniālā drāma: Modernitāte,
koloniālisms un postkoloniālisms
latviešu, igauņu un lietuviešu
dramaturģijā, Sērija: Salīdzināmā
literatūra (Baltijas literatūra),
[Rīga:] Latvijas Universitātes
Literatūras, folkloras un
mākslas institūts, 2011, 272 p.

Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir meno institutas prieš ke-

lerius metus pradėjo leisti knygų seriją „Lyginamoji literatūra (Balti-
jos literatūra)“. Pirmoji serijos knyga pasirodė 2008 m. Tai net 1108
puslapių apimties studija Latviai, estai ir lietuviai: Literatūriniai ir
kultūros kontaktai (Latvieši, igauņi un lietuvieši: Literārie un kultū-
ras kontakti), parašyta latvių, lietuvių ir estų autorių kolektyvo, tu-
rinti papildomą daugiau kaip trijų šimtų puslapių bibliografinės
rodyklės tomą. Studijos rengimą koordinavo jos sudarytojas ir vienas
autorių Benediktas Kalnačas. Recenzuojamoji Kalnačo monografija
Postkolonijinė Baltijos drama: Modernumas, kolonializmas ir postko-
lonializmas latvių, estų ir lietuvių dramaturgijoje yra jau ketvirtas
serijos leidinys, kaip pratarmėje prisipažįsta pats autorius, išaugęs
iš minėtai studijai Latviai, estai ir lietuviai: Literatūriniai ir kultūros
kontaktai planuoto, bet nerealizuoto skyriaus (p. 7).
Kalnačas – Latvijoje žinomas dramaturgijos tyrinėtojas, išleidęs
daug knygų apie latvių ir Vakarų Europos dramaturgiją. Bene labiau-

134
siai minėtinos šios: Tradicijos ir novatoriškumas Martino Zyverto dra-
mos struktūroje (Tradīcijas un novatorisms Mārtiņa Zīverta drāmas
struktūrā, 1998), Po Ibseno ženklu (Ibsena zīmē, 2000), Modernistinė
drama Vokietijoje (Modernisma drāma Vācijā, 2002), dvitomis Latvių
drama (Latviešu drāma, kartu su Viktoru Hausmaniu, 2004, 2006). Vi-
siems Kalnačo darbams būdingas išsamumas, nuoseklumas, kryptin-
gumas, latvių literatūrologinės akademinės tradicijos išugdytas inter-
pretacinis santūrumas, sugebėjimas konkretų dramos tekstą žvalgyti
plačiame, bet jam adekvačiame dramaturginiame, literatūriniame,
teatriniame ir apskritai bendrame kultūriniame, istoriniame kontek-
ste. Vardijamoji patirtis ryški ir monografijoje Postkolonijinė Baltijos
drama.
Įvade kaip metodologinį monografijos pagrindą Kalnačas apsibrė-
žia ir pakomentuoja ne tik postkolonializmą, kurį glaudžiai sieja su
nacionalinio identiteto problema, bet lygia greta ir lyginamąją lite-
ratūrologiją, kuriai „formaliai“ įpareigoja knygų serijos pavadinimas,
o iš esmės – pats monografijos objektas. Lyginamoji literatūrologija
monografijoje yra tikslingai orientuojama, atsižvelgiant, pasak auto-
riaus, į šių dienų tendenciją „literatūros istoriją analizuoti iš regio-
ninės perspektyvos“ (p. 26). Kaip fundamentalus atraminis tokios
orientacijos ir tokios perspektyvos pavyzdys pasitelkiama daugiato-
mė Johno Neubauerio ir Marcelio Cornis-Pope sudaryta Vidurio ir Ry-
tų Europos lyginamoji literatūros istorija, kurios siūlomas istorinis
modelis yra modifikuojamas pagal Baltijos šalių istorinę patirtį, su-
kuriant chronologine logika paremtą monografijos struktūrą. Pasta-
roji yra keturnarė.
Baltijos dramaturgijoje XIX–XXI a. išskiriama keturių „estetinių
programų sąveika“: „a) nacionalinio atgimimo judėjimo arba pirmi-
nio kolonijinio pasipriešinimo programa XIX a. II pusėje; b) moder-


 History of the Literary Cultures of East-Central Europe: Junctures and Dis-
junctures in the 19th and 20th Centuries, ed. John Neubauer and Marcel Cornis-
Pope, t. 1–4. Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company,
2004–2010.

135
numo (modernitātes) programa XX a. I pusėje; c) socialistinio realiz-
mo kanono įveikimo arba kolonijinio pasipriešinimo programa XX a.
septintuoju–devintuoju dešimtmečiais; d) postkolonijinė programa
XX–XXI a. sandūroje“ (p. 27). Daugiausia vietos ir dėmesio monogra-
fijoje skiriama antrai ir trečiai programoms, į ketvirtą trumpai teatsi-
gręžiant tik antros knygos dalies epiloge, o pirmos programos atskirai
iš viso neaptariant, tik per vieną dramą – Rainio Ugnį ir naktį (Uguns
un nakts, 1903–1904; išsp. 1907) – palyginant ją su antrąja estetine
programa. Tokiu būdu iš knygos paantraštėje išskirtų ir įvade kaip
pagrindinių tyrimo sąvokų atskirai pristatytų bei pakomentuotų mo-
dernumo, kolonializmo ir postkolonializmo reiškinių mažiausiai dė-
mesio susilaukia paskutinysis: manytina, dėl to, kad jo dramų „krai-
tis“ kukliausias. Tiesa, į minėtą keturnarę struktūrą po modernumo
programos neišvengiamai įsiterpia keliolikos puslapių skyrelis apie
socialistinio realizmo kanoną ir jo įtaką XX a. antrosios pusės Baltijos
šalių dramaturgijai.
Taigi neatskiriamai supinamos postkolonijinė, regioninių lygina-
mųjų literatūros studijų ir tradicinės literatūros istorijos (šiuo atveju
dramaturgijos istorijos) prieigos, lygiavertiškai derinant jų siūlomas
klasifikacines-tipologines literatūros strategijas, jų siūlomus kūrinių
analizės būdus. Dėl to lygiavertiškumo kiek netikslus atrodo knygos
pavadinimas, ypač pirmasis jo sandas (Postkolonijinė…), tačiau šį ne-
tikslumą gana svariai „kompensuoja“ serijos pavadinimas (Lygina-
moji…). Tik gal „Terminų rodyklėje“ (p. 225–226) vis dėlto būtų buvę
pravartu ir tikslinga lygia greta aiškinti ne vien postkolonializmo, bet
ir lyginamosios literatūros analizės terminiją.
Pagrindiniame Kalnačo knygos analizės lauke – 51 drama: 23 lat-
vių, 16 lietuvių ir 12 estų dramų, jų pasirodymo laikas 1905–2004 m.
Svarbu pažymėti, kad autorius pademonstruoja tikrai profesionalų ne
tik latvių, bet ir lietuvių bei estų dramaturgijos, teatro, literatūros ir
kultūros istorijos išmanymą. Pavyzdžiui, jam gerai žinomos peripeti-
jos, susijusios su garsiuoju 1972 m. Juozo Grušo Barboros Radvilaitės
pastatymu, galima justi, kad dėmesingai išstudijuoti svarbesnieji Jo-

136
no Lankučio, Aušros Martišiūtės, Redos Pabarčienės, kitų lietuvių
dramaturgijos tyrinėtojų darbai, žinomas kultūrinis, istorinis, politi-
nis analizuojamų lietuvių dramų kontekstas ir pan. Beje, ir lietuvių, ir
estų dramos cituojamos iš originalų.
Modernumo estetinės programos pradiniu atspirties tašku laiko-
mos trys sritys: folkloras, mitologija ir istorija. Dėl skirtingos Baltijos
tautų raidos ir skirtingos jų savivokos pirmosios dvi labiau siejamos
su latvių ir estų dramaturgija, trečioji – su lietuvių dramaturgija. Au-
torius pabrėžia ne tik nacionalinės, bet ir biblinės mitologijos svar-
bą latvių ir estų dramaturgijai, ganėtinai išsamiai analizuodamas
dramas bibliniais siužetais: Rainio Juozapą ir jo brolius (Jāzeps un
viņa brāļi, išsp. 1919, past. 1920) ir Antono Hanseno Tammsaares
Juditą (Juudit, par. 1917, išsp. 1921). Tammsaares Juditos paveiksle
įžvelgiama „kolonijinės visuomenės metafora“ (p. 69), o Rainio dra-
moje – latviškos ir (jau!) europietiškos tapatybės sintezė. Visuose
poskyrio „Nacionalinės istorijos tema dramaturgijoje“ kūriniuose – ir
lietuviškuose (Vinco Krėvės, Balio Sruogos), ir latviškuose (Rainio,
Martino Zyverto) – aktualizuojama Lietuvos istorija. Įdomiausia, nors
ir kiek kontroversiška, pasirodė Krėvės herojaus Skirgailos interpre-
tacija, gaila, nelabai teišplėtota: „[f]aktiškai jis laikytinas kolonijiniu
administratoriumi savo gimtinėje“ (p. 74).
Kaip modernumo estetinės programos pirmojo etapo išdavą
Kalnačas mini Baltijos šalių dramaturgijoje įsitvirtinantį „tautinės
savimonės sustiprėjimą, identiteto ieškojimus, kurie derėjo su anuo-
metinėmis Vakarų kultūros apraiškomis“, o turint galvoje, „kad iden-
titeto užtvirtinimas moderniame pasaulyje glaudžiai susijęs su ko-
lonijinės patirties įveikimu, esminis faktorius to meto [XX a. antrojo–
trečiojo dešimtmečių – V. B.] Baltijos dramaturgijoje yra ankstesniõ-
sios [suprask: kolonijinės – V. B.] patirties transformacija“ (p. 81). To-
kia „įveikianti transformacija“ sudarė prielaidas suklestėti dar XIX a.
antroje pusėje, jos pabaigoje atsiradusiai buitinės komedijos tradicijai,
ir Baltijos valstybėse, jos teatruose pradėjo dominuoti Petro Vaičiūno
dramų pobūdžio socialinė-kritinė dramaturgija, suinteresuotai, bet

137
ganėtinai ironiškai, net satyriškai atsigręžianti į aktualias gyvenamo-
jo meto realijas. Tokios dramaturgijos tipiškais pavyzdžiais Lietuvo-
je laikoma Vaičiūno pjesė Tuščios pastangos (1926), Estijoje – Hugo
Raudseppo komedija Mikumerdai (Mikumärdi, 1929), o Latvijoje –
Julijaus Pėtersono komedija Diplomatai (Diplomāti, 1925) ir kelios
Andrėjo Upyčio pjesės.
Nauja kolonizacijos banga sąlygojo labai sudėtingas kai kurių dra-
maturgų asmeninio gyvenimo peripetijas, kurios, pasak Kalnačo, su-
sijusios su „charakteringa Baltijos dramaturgijos tendencija penktojo
dešimtmečio pradžioje – atsiribojimu nuo tiesioginio to meto įvykių
vaizdavimo“ (p. 96), sukant poetinės dramos (Sruogos Pavasario gies-
mė; par. 1944, išsp. 1957), eksperimentinės-ekspresionistinės dra-
mos (Aleksandro Čako Matysas, taurių karalius (Matīss, kausu bajārs);
rašyta 1942–1943, nebaigta, išsp. 1972) ir pan. keliu. Šis kelias ne-
tiesiogiai žymįs sugrįžimą į vidinės emigracijos būseną, Baltijos dra-
mai būdingą iki pat paskutinio XX a. dešimtmečio, žinoma, išskyrus
tikrųjų emigrantų dramas ir atvirai prosovietines, socialistinio realiz-
mo maniera parašytas dramas, įtvirtinančias vadinamąsias savikolo-
nizacijos (self-colonization) nuostatas.
Skaitant monografiją kyla įspūdis, kad panašiausiomis paradig-
momis – tiek ideologinėmis, tiek estetinėmis – visų trijų šalių drama
vystėsi nuo 1944 m., t. y. nuo antrosios sovietų okupacijos pradžios: iš
pradžių įtvirtinant dramaturginį socialistinio realizmo kanoną, o vė-
liau pamažu iš jo įvairiais būdais vaduojantis. Ypač ryškių paralelių
būta okupacijos pradžioje: „Lyginant dramaturginius kūrinius, kurie
Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje parašyti pirmąjį dešimtmetį po Antrojo
pasaulinio karo, ideologinių nuostatų ir siužeto struktūrinių modelių
panašumas yra stulbinantis“ (p. 123). Viena tokių ideologinių nuos-
tatų, akivaizdžiausiai atskleista latvių dramaturgo Arvydo Grigulio
pjesės Į kurį uostą? (Uz kuru ostu?, 1945) pristatyme, byloja, kad dra-
mose aiškiai jaučiamas iš savikolonizacinių intencijų kylančio im-
perinio žvilgsnio dalyvavimas.

138
 Dramaturginį socialistinio realizmo kanoną, kuris monografijoje
be liekanos tapatinamas su kolonijiniu kanonu, esą iš dalies padėjęs
įveikti „buitinis realizmas“ (sadzīves reālisms). Pastarasis siejamas su
latvio Gunaro Priedės, esto Juhano Smuulo ir lietuvių Juozo Grušo bei
Kazio Sajos dramaturgine kūryba. Sunkiausia susilaikyti nesiginčijus
su autoriumi, kai Sajos Mamutų medžioklės (past. 1968, išsp. 1969) ir
Devynbėdžių (1974) poetikos pagrindu laikomas minėtasis „buitinis
realizmas“, tiesa, su išlygomis: sakant, kad į šių dramų poetiką inte-
gruoti ir modernizmo poetikos, pavyzdžiui, absurdo elementai. Kaip
vėlyvesni ir jau gerokai radikalesni iššūkiai kolonijinei ideologijai ver-
tinamos ir analizuojamos mitologijos, tautosakos ir istorijos pagrindu
parašytos dramos. Bene daugiausia dėmesio skiriama garsiajai Pau-
lo-Eeriko Rummo pjesei Pelenės žaidimas (Tuhkatriinumäng, past.
1969), Maros Zalytės draminei poemai Pilnas Maros kambarėlis (Pil-
na Māras istabiņa, past. 1983) ir draminei Justino Marcinkevičiaus
trilogijai, šių ir kitų panašios paradigmos dramų analizę taip apiben-
drinant:

XX amžiaus antros pusės Baltijos dramaturgijoje paralelinę kolonializmo

realybei egzistenciją [koloniālisma realitātei paralēlu eksistenci] užtikrino
mito ir folkloro elementų integracija ir nacionalinės istorijos motyvų ak-
tualizavimas. Šie bruožai nuo septintojo dešimtmečio pabaigos stebimi
estų, lietuvių ir latvių dramose, kuriose prisiliesta ir prie universalių siu-
žetų (mito panaudojimas Paulo-Eeriko Rummo Pelenės žaidime), ir prie
lokalių tradicinės kultūros motyvų (latvių folkloro aktualizavimas Guna-
ro Priedės ir Maros Zalytės dramaturgijoje), ir prie istorinės tematikos.
Į praeities motyvus septintajame–aštuntajame dešimtmečiais labiausiai
atsigręžė lietuvių autoriai; be to, jaučiamas tvirtas Juozo Grušo ir Justino
Marcinkevičiaus draminių kūrinių ryšys su Lietuvos nepriklausomybės
laikų dramaturgija. (p. 178)

Kaip minėta, palyginti trumpai teapsistojama ties postkolonijine

Baltijos drama, jos visuma ryškinama pasitelkus keturis aspektus:

139
1) postmodernizmo estetikos įtakų; 2) tautinių mitų ir tautinės isto-
rijos pervertinimo; 3) dialogo su kolonijiniu diskursu; 4) globalaus ir
lokalaus identiteto sąsajų. Lietuviškajai dramaturgijai šiuo atveju „at-
stovauja“ viena drama – Mariaus Ivaškevičiaus pjesė Madagaskaras
(2004), daugiausia siejama su antruoju aspektu ir pagrįstai bei pro-
duktyviai lyginama su Maros Zalytės pjese Tobago! (Tobāgo!, 2001).
Netgi suinteresuotam lietuvių skaitytojui palyginti sunkiai priei-
nama kitakalbė kitoje šalyje leista knyga, ypač jei joje gvildenamos
kokios nors lituanistinės realijos, recenzentą įpareigoja labiau ar ma-
žiau išsamiam referatyvumui, kurio buvo stengtasi laikytis. Tačiau
neatleidžia nuo pareigos bent trumpai išsakyti savo nuomonę, pasta-
bas.
Manyčiau, kad pasirinktasis „monografinis“ dramų pristatymas ir
analizavimas, pateikiamas pirmiausia net grafiškai paryškinant pri-
statomo kūrinio autorių, pavadinimą, tikrai nėra optimalus. Išskirtų-
jų „estetinių programų“ ypatybes, mano nuomone, daug geriau ats-
kleistų aspektinė analizė, kuri leistų kalbėti apie kelias dramas vienu
metu, žinoma, kiekviename skyriuje pasirinkus reikiamą tas dramas
vienijantį „pjūvį“. Nes dabar kartais kyla įspūdis, kad kai kurios dra-
mos knygoje analizuojamos tarytum „autonomiškai“ – atribojus nuo
apsibrėžtosios problematikos, paliekant sąsajas su ta problematika
brėžti pačiam skaitytojui. Dėl tokio „autonomiškumo“ vienu kitu kartu
pernelyg išsamiai, nemotyvuotai išsamiai pristatomas vienos ar kitos
dramos siužetas. Pažintine prasme, pavyzdžiui, man, neišmanančiam
estų dramaturgijos, gal tai nėra blogai, bet vis dėlto tokie išplėtoti siu-
žeto pristatymai kiek ardo monografijos vientisumo įspūdį.
Kartais norėtųsi ne tokių aptakių ir labiau iš postkolonijinės me-
todologijos išaugančių išvadų ir apibendrinimų, kadangi dabar kai
kuriais atvejais išvados ir apibendrinimai primena veikiau ne mo-
nografinį, nors ir keliaaspektį, darbą, bet akademinę lyginamąją lite-
ratūros (dramaturgijos) istoriją. Tiesa, solidžią ir patikimą istoriją,
pratęsiančią, plėtojančią ir vienos literatūros rūšies požiūriu nepa-
prastai pagilinančią tą tyrimų paradigmą, kuri, mano manymu, buvo

140
pradėta čekų literatūrologo Radegasto Paroleko knygoje Lyginamoji
Baltijos literatūrų istorija: Nuo seniausių laikų iki dabar (Srovnávací
dějiny Baltických literatur: Od nejstarších dob do současnosti, 1978).
Baigiant svarbiausia pažymėti, kad Benediktas Kalnačas, pateik-
damas reljefingą latvių, estų ir lietuvių dramaturgijos panoramą, vie-
na vertus, užčiuopia ir analitiškai atskleidžia svarbiausias bendras
kolonijines ir postkolonijines Baltijos dramos raidos tendencijas XX–
XXI a., kita vertus, visoms trims nacionalinėms dramaturgijos mokyk-
loms atveria naujų kontekstų, vadinasi, ir kitokio dramų perskaitymo
perspektyvą.

141
„205 lietuvių ir
450 latvių roma-
nų“, arba post-
kolonializmo
veiksmingumas
literatūrinėje
baltistikoje
Laura Laurušaitė, Tarp
nostalgijos ir mimikrijos:
Lietuvių ir latvių pokario
išeivijos romanai, Vilnius:
Lietuvių literatūros ir tauto-
sakos institutas, 2015, 255 p.

Lauros Laurušaitės monografija, atsižvelgiant į dabartinę sociokul-

tūrinę, demografinę, geopolitinę ir kitokią tiek Lietuvos, tiek Lat-
vijos situaciją, yra ne tik aktuali, bet ir nubrėžianti aiškias, produk-
tyvias tęstinumo perspektyvas. Pirmiausia dėl to, kad abiejų baltų
tautų – lietuvių ir latvių – pokario išeivijos romanistikoje atspindėtos
egzistencinės emigrantų būties situacijos vienaip ar kitaip ataidi
ir XX a. pabaigos – XXI a. pradžios (e)migracijos tikrovėje. Ir dėl to,
kad pastaroji tikrovė jau keliolikti metai gana intensyviai apmąstoma
įvairiomis literatūrinėmis formomis, tarp jų – autobiografiniais ir ne
visai autobiografiniais romanais. Todėl nostalgijos, kolonizacijos, li-
minalumo, hibridiškumo, mimikrijos ir kiti recenzuojamoje mono-
grafijoje pasitelkiami atraminiai postkolonializmo konceptai gali būti
labai parankūs analizuoti šiuolaikinę baltų (e)migrantų romanistiką
ar visą prozą, lyginant ją su monografijoje aptartąja ar kaip atskirą
fenomeną.

142
 Džiugu, kad besibrėžiančias tęstinumo perspektyvas, tiesa, parem-
tas kiek kitomis metodologinėmis išeities pozicijomis (imagologinė-
mis literatūros studijomis) Laurušaitė jau realizuoja naujausiuose sa-
vo straipsniuose ir pranešimuose.
Pagrindinis metodologinis knygos Tarp nostalgijos ir mimikrijos:
Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai pamatas yra postkolonia-
lizmo teorija, kuria remiantis struktūruojamas visas knygos tekstas. Į
klasikines ir naujausias postkolonializmo studijas įžvalgiai integruo-
jamos komparatyvinė ir feministinė metodologijos, suteikiančios
papildomų inovatyvių, tyrimą ir pagilinančių, ir niuansuojančių
teorinių dimensijų. Dideliu privalumu laikyčiau anaiptol ne visiems
monografinių tyrimų autoriams būdingą sugebėjimą visas pasirinktas
metodologines prieigas – šiuo atveju dominuojančią postkolonijinę ir
dominuojamas komparatyvinę bei feministinę – suderinti taip, kad
jos „priglustų“ viena prie kitos tarsi „be liekanos“, kad jų pagrindinių
sąvokų turiniai funkcionuotų optimaliai koherentiškai. Tai labai geras
monografijos bruožas, vienas iš jos kokybės garantų, bylojantis apie
tyrimo metodologinį vientisumą, nuoseklumą, įvairialypės terminijos
suderinamumą.
Monografijoje „dalyvauja“ dar viena metodologinė prieiga – lite-
ratūros antropologija. Tiesa, ji „dalyvauja“ esmingiau, t. y. metalyg-
meniu, nereflektuojama, nepristatoma, tarsi integruota į bendro-
sios sociokultūrinės antropologijos rėmus, bet ganėtinai aktyviai ir
nuo pat knygos pradžios, kai yra apsibrėžiamos strateginės tyrimo
nuostatos. Pavyzdžiui: „[m]onografijoje pasirinkta netekstocentrinė
analizės strategija leidžia literatūrą traktuoti kaip kolektyvinės at-


 Pavyzdžiui, žr. straipsnius: Laura Laurušaitė, „Rytų europiečio sindromas
šiuolaikinės (e)migracijos naratyvuose“, in: Darbai ir dienos, 2014, Nr. 62,
p. 229–244; Idem, „Imagologija kaip instrumentas (e)migracinio identiteto
specifikai tirti“, in: Colloquia, 2014, Nr. 32, p. 117–136; Idem, „Ką signalizuoja
dabartinės (e)migracijos literatūra? Baltiškos imagerijos slinktys“, in: Bal-
tiška, tautinė, regioninė savimonė baltų literatūrose ir kultūrose: Straipsnių
rinkinys, sudarė Vigmantas Butkus, Viktorija Jonkutė, Vilnius: LLTI, 2015,
p. 58–76.

143
minties banką, patirtimi paremtos medžiagos šaltinį, todėl susitel-
kiama ties romanuose atsispindinčia autobiografinių išgyvenimų
autentika“ (p. 16). Pastarasis susitelkimas, kai analizuojami ne (tiek)
patys romanų tekstai, bet juose atsiskleidžiančios abi, lietuvių ir
latvių, egzodo bendruomenės, restauruojant jas iš (auto)biografinės
autentikos, iš kolektyvinės atminties ir pan., kuo aiškiausiai išduoda
literatūros antropologo intencijas, apie kurias yra rašę ir James’as
Clifford’as, ir Valerijus Podoroga, ir kiti tyrinėtojai.
Atkreipiant atskirą dėmesį į cituotąją frazę apie literatūrą „kaip
kolektyvinės atminties banką“, būtina pažymėti, kad Laurušaitės tyri-
mas nors ne visai tiesiogiai, tačiau suartėja ir su dabar Lietuvoje, ypač
istorikų bendruomenėje, populiariomis ir perspektyviomis atminties
studijomis. Pastarosios praturtinamos postkolonijinės žiūros rakur-
su. Atmintis daugiausia saistoma su įvairiais nostalgijos pavidalais
(p. 36–41 ir kitur).
Etnografinio pobūdžio palyginimu „Pratarmėje“ išsakyta progra-
miškai svarbi nuostata: „[b]erašant atėjo suvokimas, kad metodas
turi būti tarsi apmatai, o kūriniai – tarsi ataudai, kad mokslinio teks-
to audinys išeitų nuoseklus, o teorinis pagrindimas neseklus“ (p. 14;
išskirta – Laurušaitės), realizuota kone be priekaištų. Žinoma, jei ne-
dideliu priekaištu nelaikysime literatūrologijoje net kiek per „steri-
laus“ šios nuostatos įgyvendinimo, prisiminę, kad pačios grožinės
literatūros, ypač romano, prigimtyje užkoduotas siekis būti tam tik-
rais sunkiai redukuojamais apibendrinančiais apmatais – pasaulio
suvokimo, pasaulėjautos, gyvenimiškosios filosofijos ir pan. Ir sykiu
kviesdami autorę bent kartais provokuoti, kvestionuoti, modifikuoti
pavyzdinį „metodologizmą“, kad puikus jo išmanymas ir įvaldymas,
taikant jį literatūros analizei, nepradėtų gravituoti link metodologi-
nio monotoniškumo ir nuobodoko nuspėjamumo.
Tai, suprantama, į būsimojo laiko lūkesčius orientuotas kvietimas.
O recenzuojamoje monografijoje maloniai stebina ne tik teorinių
„apmatų“ tvirtumas, šiuolaikiškumas, bet ir literatūrinių „ataudų“ –
lietuvių ir latvių emigracijos romanistikos – analizės meistriškumas.

144
Analizė pasižymi visapusiškai tikslinga labai gausios medžiagos at-
ranka, optimaliai išskirtais ir sėkmingai argumentuotais klasifikaci-
niais modeliais (kolonizacijos, hibridizacijos, triksteriškumo ir ki-
tais), vertybiniu įžvalgumu, atida charakteringoms romanų detalėms,
gebėjimu išryškinti esminius jų momentus ir kitomis vien girtinomis
savybėmis.
Norėčiau atkreipti dėmesį į raiškiau neeksplikuojamą, bet vieną
esmingiausių knygos metodologinių intrigų – į, pavadinkime, „ap-
gręžto postkolonializmo“ principą. Mat būta ir esama nuomonių ir
nuostatų, daugiausia, beje, ateinančių iš emigracijos pusės, kad post-
kolonializmas yra ypač paranki ar net pati parankiausia metodolo-
gija sovietinėse ir postsovietinėse Lietuvoje ir Latvijoje sukurtiems
literatūros ir meno artefaktams su visa juos supančia sociokultūrine
ir sociopolitine aplinkuma analizuoti. Žinoma, šios nuostatos yra
moksliškai neabejotinai adekvačios, veiksmingos ir visokeriopai
palaikytinos bei realizuotinos. Tačiau monografijos autorei labai
sėkmingai pavyko parodyti, kad jos yra ne mažiau adekvačios, veiks-
mingos ir išeiviškųjų (literatūrinių) bendruomenių, gyvenusių lais-
vajame pasaulyje, analizei, t. y. parodyti tam tikrą postkolonializmo
kaip metodologijos universalumą. Įžvalgiai, detaliai ir argumentuotai
atsakinėjama į klausimus, kaip minėtos baltų emigrantų bendruome-
nės laisvajame pasaulyje prisitaikė ar neprisitaikė, kolonizavosi ar ne-
sikolonizavo, kaip tų bendruomenių nariai, skirtingos jų generacijos
ieškojo savo tapatybės, kaip ją rado, kokia ji buvo ir t. t.?
Šiuo atveju svarbiausia tai, kad deklaruojamoji netekstocentrinė
romanų, daugiausia autobiografinių ar autobiografiškų, analizė ir
leidžia, ir įpareigoja daug daugiau kalbėti ne apie literatūros literatū-
riškumą, bet apie tą tikrovę, kurią ji vienaip ar kitaip reprezentuoja.
Ir daryti, pavyzdžiui, tokias išvadas apie baltų išeivių bendruomenių
ir individų tapatybių skalę:

[a]pibendrinant postkolonijinėje literatūros kritikoje aptinkamus tapa-

tybių apibūdinimus, baltų egzodo romanuose galima išskirti tapatybių
gradaciją, kuri atitiktų laipsnišką iniciaciją naujoje šalyje:

145
 • įšalusi tapatybė (frozen) – antikolonizacija (įcentrinė);
• svyruojanti tapatybė (shifting) – hibridizacija (nekuria subjekto vi-
sumos, bet atvirkščiai – išcentruoja ir skaido);
• nusižiūrėta tapatybė (copied) – savikolonizacija arba mimikrija (iš-
centrinė). (p. 210)

Šios ir kitos išvados pateikiamos aprėpiant labai gausią, įvairią,

bet analitiškai itin skaidriais ir skvarbiais principais grupuojamą me-
džiagą. „Įvade“ knygos objektas apsibrėžiamas taip:

[b]endrą lietuvių ir latvių egzodo romanų masyvą sudaro daugiau kaip

600 kūrinių: 205 lietuvių ir 450 latvių romanų. Iš šio plataus korpuso
į monografijos analizės centrą pateko latvių ir lietuvių XX a. antrosios
pusės egzodo romanai apie karą, pasitraukimą iš tėvynės ir gyvenimą
išeivijoje – tie kūriniai, kuriuose vienas ar kitas mus dominantis aspek-
tas itin ryškus. Kūrinių gausa buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios atsi-
sakyta visuminės objekto analizės ir pasukta aspektinės analizės keliu.
(p. 20–21)

Baltų išeivijos romanų gausoje (per pusseptinto šimto!) skai-

tytojui laisviau orientuotis leidžia, tad ir monografijos tiriamąją
dalį geriau suprasti padeda, knygos gale spausdinami lietuviškų ir
latviškų romanų, išleistų išeivijoje 1945–1996 metais, bibliografi-
niai sąrašai: pačios autorės sudarytas lietuviškasis (p. 233–238) ir
Švedijoje gyvenančio latvių literatūros tyrėjo Jurio Ruozyčio sudary-
tas latviškasis (p. 239–250). Tiesa, būtų dar patogiau, jeigu kiekvieno
autoriaus kūriniai šiuose sąrašuose būtų pateikiami ne abėcėline, bet
literatūros raidai matyti logiškesne chronologine tvarka.
Didžiausio autorės dėmesio sulaukia keli lietuvių ir keliolika, t. y.
kone dvigubai daugiau, latvių išeivijos romanistų. Šis, atrodytų, „ne-
proporcingas“ santykis yra tiriamajam objektui visiškai tinkamas, ka-
dangi paremtas ne tik iškalbinga baltų išeivijos romanų statistika, bet
ir estetiniais kriterijais, kūrybos konceptualumo parametrais.

146
 Išsamiau analizuojami šių, smalsesniems Lietuvos skaitytojams
puikiai pažįstamų lietuvių prozininkų kūriniai: Aloyzo Barono, Ma-
riaus Katiliškio, Juozo Kralikausko, Algirdo Landsbergio, Nelės Maza-
laitės, Birutės Pūkelevičiūtės, Antano Škėmos. Ir šių latvių romanistų:
dvidešimt kelių romanų autoriaus Alfredo Dzilumo, keliolikos romanų
autorių Anšlavo Eglyčio, Valdemaro Karklinio, Teodoro Zeltinio, Gu-
naro Janovskio, kelis ar tik po vieną romaną parašiusių autorių Zen-
tos Maurinios, Dzintaro Suodumo, Richardo Rydzinieko (tikr. Ervynas
Grynas), Gunčio Zarinio, Ilzės Škipsnos, Janio Turbado (tikr. Valdis
Zepas), Agatės Nesaulės ir kitų.
Knyga baigiama komparatyvistinio pobūdžio sakiniu: „[g]alima
konstatuoti tam tikrą skirtumą tarp lietuvių ir latvių egzodo prozos:
kaimynų romanas gerokai pranoksta lietuviškąjį tiek savo tipolo-
giniu įvairumu, tiek kiekybiniais ir kokybiniais rodikliais“ (p. 214).
Kiekybinių rodiklių skirtumą recenzijos skaitytojas mato iš pateiktų
skaičių, kokybinius čia būtų sunku parodyti dėl per mažos recenzijos
apimties, o tipologinės įvairovės nevienodumą gali byloti, pavyzdžiui,
faktas, kad paskutiniajame monografijos skyriuje „Kolonializmo de-
mistifikacija: antikolonializmo ir mimikrijos parodija“ (p. 177–207)
aptariami vien latvių romanai. Taip atsitinka dėl to, kad lietuvių
emigracijos romanistikoje nėra sukurta bent kiek vientisesnio triks-
terio paveikslo, o „[l]atvių išeivijos literatūroje triksteris yra svarbi
embleminė figūra, kurią pasirenka rašytojai, juokdario ar kvailio
lūpomis siekiantys pasakyti daugiau, nei leidžia oficialioji tremties
ideologija“ (p. 177).
Suodumo, Turbado ir Zeltinio romanuose išskiriami „triksteris
analitikas“, „triksteris transformatorius“, „triksteris ‘trečias brolis
kvailys’“, „triksteris chuliganas“. Sakoma, kad kurdami savo triksterio
variantus šie trys autoriai, „kaip statybine medžiaga pasinaudoja sa-
vo tremties patirtimi, manipuliuoja kultūros ir mitologijos turiniais,
latvių ir pasaulio literatūros tradicija“, be to, šiuos tris rašytojus „vie-
nija tai, kad jie buvo eruditai ir kritiškai vertino ir konservatyviąją, ir
konformistinę išeivijos atšakas“ (p. 178).

147
 Artėjant prie pabaigos, lieka konstatuoti, kad recenzuojamoji
monografija, besiremianti šiuolaikiškais ir efektyviais analizės bū-
dais, radikaliai atnaujina, „atšviežina“ požiūrį į baltų emigracijos lite-
ratūrą, į pačių emigrantų savivoką ir savivertę, išsamiai atskleidžia
pro romanų puslapius „prasišviečiančios“ sudėtingos emigrantų ta-
patybės transformacijų ir virsmų bendrąsias tendencijas ir niuansus.
Ji taip pat parodo naujas, itin produktyvias postkolonializmo teorijos
taikymo galimybes lietuvių ir latvių literatūrų studijoms ir lyginama-
jai jų analizei:

Latvių ir lietuvių romanuose galima įžiūrėti daugiau tipologinių panašu-

mų nei skirtumų, – tai pagrindžia baltų išeivių pokario lemties sutap-
tys, bendrabaltiškų įvaizdžių kartotė ir universalus tremties situacijos
išgyvenimas. Romanų teminiai ir struktūriniai modeliai pasirodė simp-
tomiškai panašūs, eksponuojantys identiškas patirtis, temas, motyvus,
artimos psichinės sandaros veikėjus, dažniausiai negatyvius finalus, o
išskirti santykio su naująja šalimi modeliai yra apibendrinantys – iš ro-
manų protagonistų lemties sąlygiškai galima rekonstruoti visos egzilų
bendruomenės dalią. (p. 213)

Cituodamas šią ilgoką lyginamąją išvadą, noriu atskirai pažymėti,

kad Lauros Laurušaitės knyga yra aktualus, reikšmingas ir tyrimo

 Verta atkreipti dėmesį į 2011 m. Latvijos universiteto Literatūros, folkloro
ir meno instituto knygų serijoje „Lyginamoji literatūra (Baltijos literatūra)“
išleistą profesoriaus Benedikto Kalnačo monografiją, taip pat parašytą re-
miantis postkolonializmo metodologija: Postkolonijinė Baltijos drama: Mo-
dernumas, kolonializmas ir postkolonializmas latvių, estų ir lietuvių dramatur-
gijoje (Baltijas postkoloniālā drāma: Modernitāte, koloniālisms un postkolo-
niālisms latviešu, igauņu un lietuviešu dramaturģijā). Tiesa, Kalnačo knygoje
postkolonializmas daug labiau gravituoja tradicinės literatūrologijos link, vie-
tomis kone ar visai susilieja su ja, tad tyrimas priartėja prie (lyginamosios)
literatūros istorijos žanro, kuriame siekiama apibendrinti pačios literatūros,
dramaturgijos raidą. Laurušaitės tyrimas, kaip matėme, priešingai – gana ra-
dikaliai atitolsta nuo tradicinės literatūrologinės paradigmos, nes apibendri-
na ne ti(e)k baltų egzilio romanistikos raidą, bet pačią egzilio tikrovę, kokia
ji toje romanistikoje reprezentuota. (Apie Kalnačo monografiją žr. ankstesnę
šios knygos recenziją.)

148
objekto prasme naujas, o metodologine prasme labai inovatyvus li-
teratūrinės baltistikos darbas. Literatūrinei baltistikai, kaip atskirai
komparatyvikos šakai Lietuvoje, juo suteikiamas kokybiškai naujas
teorinis „pagreitis“, sykiu tęsiant Kęstučio Nastopkos, Silvestro Gai-
žiūno, kitų literatūrologų baltistų vykdytas ir vykdomas lyginamą-
sias lietuvių ir latvių literatūrų, viso literatūrinio-kultūrinio lauko
studijas.

149
Pėteris
Brūveris
moko(si)
rašyti

Pēters Brūveris, Mācos rakstīt

jeb Ātrs palīglīdzeklis poētisku
tekstu apguvē, sastādītāji
Indra Brūvere-Daruliene,
Māris Salējs, Rīga: Mansards,
2014. 214 p.

Jeigu teisingai skaičiuoju, rinkinys Mokausi rašyti, arba Skubi pagal-

binė priemonė poetiniams tekstams įvaldyti yra jau dešimtoji Pėterio
Brūverio (1957–2011) poezijos knyga. Mėginant autorių pristatyti vie-
nu sakiniu, šis galbūt galėtų būti toks: poetas, libretų ir dainų tekstų
spektakliams autorius, poezijos vertėjas iš lietuvių kalbos, iš tiurkų
kalbų, rusų, vokiečių ir kitų kalbų, apdovanotas įvairiomis Latvijos
ir tarptautinėmis literatūros premijomis bei prizais, verstas į įvairias
kalbas, išleidęs puikių knygų vaikams, labai prielankus lietuvių poe-
zijai, apskritai Lietuvai ir turbūt pagrįstai kartais vadinamas panbal-
tistu.
Brūveris Lietuvoje nėra nežinomas. Jo kūrybos – gal ir ne tiek
daug, kiek norėtųsi ir vertėtų, – išversta į lietuvių kalbą, apie jį rašyta,
jis dalyvaudavo „Poetinio Druskininkų rudens“ ir „Poezijos pavasa-
rio“ festivaliuose, 2011 metų pradžioje buvo apdovanotas ordino „Už
nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Erika Drungytė prieš keliolika
metų net išsakė mintį, kad jis „nusipelnęs gauti Lietuvos nacionalinę
premiją už amžiaus indėlį populiarinant lietuvių literatūrą Latvijoje“,

150
už tai, kad „latviai yra skaitę tikrą Henriką Radauską, Vincą Mykolaitį-
Putiną, Jurgį Baltrušaitį, Henriką Nagį, Kornelijų Platelį, Vytautą Bložę,
Sigitą Gedą, Vladą Braziūną, Vaidotą Daunį, Alfonsą Nyką-Niliūną ir
daugelį kitų mūsų poetų“.
Brūverio dukters Indros Brūverės-Darulienės ir poeto, litera-
tūrologo Mario Salėjo sudaryta pomirtinė knyga Mokausi rašyti
irgi turi lietuvišką akcentą – skyrelį „Pirmas priedas. Penki Antano
A. Jonyno eilėraščiai“. Truputį gaila, kad verčiant eilėraštį „Baltojo
arklio taverna“ antrasis posmas sutrumpėjo viena eilute, iš jo visiš-
kai pradanginant jonyniškąją „padavėj[ą] / liepsnojan[čiais] ugni-
niai[s] karčiai[s] / banguojan[čiais] kaip raidės coca cola“ („Taverna
Pie Baltā Zirga”, p. 177), tačiau apskritai vertimai – labai pavykę. Ypač
„Tekilos Savojos gatvėje“ ir melodingosios „Salomėjos“: „„[…] / vēlu
vakarā pie jūŗas sen jau tevi iemīlēju” / vēlu vakarā pie jūŗas sacīja
man salomēja” („Salomēja”, p. 173).
Knygoje taip pat publikuojama po penkis viduramžių turkų poeto
sufijaus Yunuso Emrės, vokiečių romantiko Friedricho Hölderlino ir
lenkų poeto Zbigniewo Herberto kūrinių vertimus, dar po vieną kitų
trijų poetų vertimą iš rusų, turkų ir šiuolaikinės graikų kalbos. Yunu-
so Emrės religinės poezijos tekstui „Kiekvienam, kuriam teko palaima
būti dervišu“ skiriamas atskiras dėmesys, pateikiant teksto originalą
ir penkis vertimo variantus: pažodinį, poetinį, dar dvi vertimo versi-
jas ir laisvą variaciją. Visa tai publikuojama skyrelyje, pavadintame „Iš
knygos ‘Praktinis vertimų meno vadovas’“.
Pastarasis skyrelis ir pavadinimu, ir turiniu atliepia jau knygos
antrašte bei paantrašte išreikštą siekį rašyti poeziją, sąlygiškai, bet
šiek tiek ir iš tikrųjų susikuriant tokią situaciją, kai pats mokaisi ją
rašyti ir to mokai kitus. (Beje, po 2008 m. insulto Brūveriui teko iš
naujo mokytis rašyti tiesiogine, fizine, prasme.) Taip pat – tai signa-
lizuoja mano ne visai grabiai išverstas paskutinis paantraštės žodis
„apguvē” („įvaldyti“) – ir tebesimokai, ir kitus mokai poeziją suprasti.

 Erika Drungytė, „Panbaltisto Pėterio Brūverio portretas“, in: Literatūra ir me-
nas, 2003 09 05; išskirta – V. B.

151
Kitaip tariant, „apguvē” šiuo atveju išreiškia poezijos „įvaldymą“ tiek
jos rašymu, kūrimu, lyg kreipiantis į save ir pradedančiuosius eiliuo-
tojus, tiek jos supratimu, tarsi kreipiantis į naujus, nepatyrusius poe-
zijos skaitytojus ir suvokėjus.
Eilėraštyje „Ars poetica“, kurį galima laikyti programiniu, impera-
tyviai sau ir kitiems prisakoma „kiekvieną eilėraštį rašyti / tarytum
paskutinį“, sykiu kiekvieną eilėraštį rašant „tarytum pirmą“ (p. 93). Ir
rašyti taip, kad eilėraščio atmintyje nebeliktų paties poeto, o vien tik
begalinė žodžių, t. y. kalbinės erdvės, laisvė.
Tiesa, rašymas, nors ir išlaisvina, iškelia daugybę esmingų klau-
simų. Bene svarbiausias jų – prasmės, sietinos su komunikacija, su grįž-
tamojo recepcinio ryšio, supratimo ir panašiomis problemomis: „rašo
(atsiveria) / rašo (užsiveria) / rašo (aukština save) / rašo (niekina sa-
ve)“, „rašo ir rašo / rašo ir rašo / kas skaito?“ („Aš rašau“, p. 20, 22).
Klausimu „kas skaito?“ gal ne tiesmukai, bet ne mažiau skaudžiai
„smūgiuojama“ ne vienoje knygos vietoje. Dar paabejojant: o jeigu ir
skaito, jeigu ir girdi – ar supranta, o jeigu supranta – ar nori atsakyti,
pradėti dialogą?
Rašymo, rašto, plačiau – kalbos problematika pomirtiniame Brūve-
rio poezijos rinkinyje, organiškai integruojančiame, kaip matėme, pa-
lyginti plačius vertimų intarpus, yra pagrindinė. Ir tęstinė: tituliniame
lape šis rinkinys pristatomas kaip „tetralogijos ‘Kalbos kraštovaizdis’
ketvirtos knygos pirmoji dalis“. Kalbos aspektą įžanginiame žodyje
labai pabrėžia ir viena iš rinkinio sudarytojų Brūverė-Darulienė:
„Visos keturios tetralogijos ‘Kalbos kraštovaizdis’ knygos yra daina,
šlovinanti latvių kalbą, – tėtis sakydavo, kad turi absoliučią kalbos
klausą“ (p. 5).
Subtili „kalbos klausa“ knygoje dera su ne mažiau subtilia ir paga-
via „gamtos klausa“. Pastaroji daug labiau pasireiškia ne vadinamuoju
poezijos „peizažiškumu“, bet įvairių gamtos atributų (akmenys, uolie-
nos, kerpės, kriauklės) „virsmu“ gamtos rašmenimis, kurie yra arba
paralelūs, arba kontekstiški, arba kontrastiški kalbos rašmenims, me-
ninei raštijai apskritai. Skyriaus „Penki poetiniai tekstai su kerpėmis

152
fone“ eilėraštis „Apmąstymai, grįžtant iš Strenčių miškų“ baigiasi bū-
tent šios paradigmos palyginimu, kuris nuskamba ir kaip tam tikras
kultūros ir gamtos santykio apibendrinimas: „aš jiems sakau: kerpių
rūšių / pasaulyje yra šimtą kartų daugiau / negu meno stilių“ (p. 60).
Ilgokame enciklopedinio pobūdžio šio eilėraščio „įvade“, prime-
nančiame išplėstinį aiškinamąjį moto, teigiama: „[…] yra žinoma ge-
rokai per 20 000 kerpių rūšių, kurios skirstomos į 400 genčių“ (p. 59).
Kito eilėraščio „įvadas“-moto skelbia: „Žmonės nuo neatmenamų lai-
kų vartojo kerpes maistui. Net išsakytos prielaidos, kad Biblijoje mi-
nima dangiškoji mana buvusi kerpė Sphaerothallia esculenta“, o pats
eilėraštis – nebrūveriškai trumpas, bet brūveriškai konkretus ir pa-
našus į japoniškuosius trumpaeilius – irgi akcentuoja jų „maistinį“
panaudojimą ir skonį:

arti jau ruduo –

į vyną įsiberiu
kartokų kerpių (p. 63)

Panašiais į kerpes foniniais intertekstais, rimtai ar žaidybiškai į

tekstus integruojamais gamtos ir kultūros rašmenimis rinkinyje tam-
pa akmenys bei uolos (Dovydo akmuo, išbrokuotas marmuras, „velnio
vardu Stučka“ nugramzdinta Staburago uola), jūra, miškas ar net juo-
dasis strazdas. Palaikės pašiūrės, kurios „senasis šeimininkas buvo
Hefaistas iš Panevėžio ir kuriam Latvijos laikais Rygoje priklausė
garsioji kalvė ir du žirgai“ (p. 91), niekaip nepavyksta pavasarį nu-
griauti, nes aplenkia juodasis strazdas, susisukęs joje lizdą. Belieka
ton pačion pašiūrėn pasidėti kirvį, atsigulti į žolę ir, užmerkus akis,
kone sykiu su pačiu strazdu „skristi į visų pavasarių Pavasarį“ („Jau
kelintas pavasaris pasiduodu juodajam strazdui“, p. 92).
Latvių kalbos ir poezijos meisteris Brūveris eilėraščiais įima ne tik
daiktišką konkretiką, bet ir filosofinius pustonius, ne tik imperaty-
vius teiginius, bet ir miglotas abejones, ne tik egzistencinį rimtumą,
bet ir improvizacinį valiūkiškumą. Ir ginčija sofisto Protagoro teiginį,

153
kad „žmogus yra visų daiktų matas“, visų daiktų matu čia pat paskelb-
damas žmogų riejantį šunį, o dar už kelių eilučių – šuns kraują siur-
biančią blusą („Protagoras“, p. 96). Ir diskutuoja fizikos klausimais,
tuoj pat peraugančiais į egzistencinius, – esą mes nežinome, kas yra
masė, bet žinome, kad šviesa jos neturi, ir esą:

MES JAUČIAME KAD MES ESAME MASĖ

BET ŠVIESOS AR ŠVIESOS MES TURIM […]

MES PRALAIMIM NUGALI MASĖ […]

BET KAS YRA TIE KAS ESAME MES

AR TIE KURIE NORIM ŽINOTI

AR APSKRITAI MES ESAME MES
AR TIESA VYNE
KIEK FOSFORO PROTEINE
IR APSKRITAI AR MES ESAME MES
(„Po fizikos paskaitos“, p. 94)

Eilėraštis, parašytas didžiosiomis raidėmis, yra tik vienas iš ekspe-

rimentavimo poezijos forma pavyzdžių. Knygoje eksperimentuojama
įvairiai: grafika, šriftais, posmų struktūra, žanrais, dar kitaip.
Pavyzdžiui, žanrinis žaismas turbūt intensyviausiai ir estetiškai
paveikiausiai vyksta pavadinimo neturinčiame knygos fragmente
tarp pirmojo ir antrojo skyrelių, kurį gal galima pavadinti pirmuo-
ju tarpskyriu. Jame eilėraštis „Aš rašau“ perauga į kiek beketiško,
kiek čakiško pobūdžio „draminę pohemą“ „Sąvartynų vėjas“, o ši –
į eilėraštį-laišką „savo nepažįstamajam draugui“ (p. 30) „Epistolium
primum“. Pastarasis užsibaigia lyg laiško epilogu, lyg savarankiš-
ku visą žanrinę grandinę užbaigiančiu ketureiliu „Balsas iš ten“ (beje,
verčiančiu rimtai suklusti: iš kur? iš kokių, kieno pozicijų? – iš mi-
glotos anapusybės? iš metatekstinės autorefleksijos aukštumėlių? iš
kantrybės netekusio „paprasto skaitytojo“?):

154
 Stot!
baikit rašyti!
kalbėkit
kaip iš tikrųjų buvo! (p. 31)

Negana to, minėtos „draminės pohemos“ finalas nukeliamas į kny-

gos vidurį ir pateikiamas kaip atskiras eilėraštis, pasibaigiantis mąs-
liu (lyg) tostu be žodžių: „Atsisėdu šalia. / Be tosto susidaužiam. / Ir
tylim. / Nes jau esam nuėję ten, / Kur vieną ir tą patį žinom“ (p. 109).
Bendražinystė fikcinį „draminės pohemos“ (pa)rašytoją sujungia su
dar labiau fikcine tos „pohemos“ veikėja Rašytoja, sėdinčia „[p]rie
lentynos taip lyg prie Letės“ (p. 109), bet kažkaip labai aštriai ir skau-
džiai užgriebia „ten“ – jau už Letės – išėjusį patį Brūverį.
Gebėjimas kūrybingai vieno kūrinio dalį perkelti į visiškai kitą
knygos vietą byloja apie dar vieną autoriaus poetinės meistrystės
briauną, tad kalba apie kompozicinius knygos pranašumus galėtų bū-
ti ilga. Pacituosiu fragmentą iš Salėjo įžanginio žodžio:

Pats Pėteris knygą buvo sutvarkęs iki ciklo „Tretieji penki eilėraščiai“ [tai
daugiau nei du trečdaliai rinkinio – V. B.]. Skaičius penki yra knygos kom-
pozicijos raktas. Daugelis eilėraščių ir vertimų sudėti į ciklus po penkis.
Tačiau šis principas netaikomas mechaniškai – jis turi gana daug išimčių.
Tai tikro meistro laisvės požymis – peržengti paties nusistatytas žaidimo
taisykles, – bet tik tiek, kad paklustum kažkokiam visuotinesniam, in-
tuityviai užčiuoptam dėsningumui. […] Ir tetralogijos sumanymas bylo-
ja apie norą sukurti opus magnum – tai, ko latvių poezijoje nėra buvę.
(p. 6)

Skaitant kartais apima įspūdis, kad kompozicinės knygos „ląste-

lės“ – originalių eilėraščių ir vertimų cikliški penketukai ir juos
„perpinantys“ įvairūs jungiamieji skyreliai bei bevardžiai tarpsky-
riai – juda viena įtempta prasmine spirale, kuri išreiškia asmeninę
jaudinančių paties poeto egzistencinių išgyvenimų ir nuojautų įtam-

155
pą. Ji skaitytoją lydi nuo pirmų iki paskutinių Mokausi rašyti pus-
lapių. Štai tiesiog keliolika eilučių be detalesnių kontekstų: „tirštėjant
tamsai vis skaidresnės tampa / būtiškosios mintys // vis juokin-
giau atrodo / kaukių teatre kadais vaidinti vaidmenys“ („EILĖRAŠ-
TIS, PARAŠYTAS GRUODŽIO 13 RYTE…“, p. 39); „taip kasdien / kakta
sieną šturmuoti // […] taip Giltinei tiesiai į veidą / kvatoti // tada vėl
iš naujo bedugnės pakraščiu / kaip bulvaru / kulniuoti“ („Kasdien“,
p. 53); „Ratas užsidaro / Viskas baigiasi ten kur prasidėjo / Kaip juo-
kas sužvanga raktai / Krinta pusiau nunokęs vaisius // […] Nuslysta
pasaulis į šalį / Lieka vien kaltė“ („Ratas užsidaro…“, p. 168).
Eilėraštis „Ratas užsidaro…“ sudarytojų į knygą įkomponuotas tar-
si, bet tik tarsi užsklandinis ir tuo man primena garsųjį latvių litera-
tūros klasiko Janio Rainio rinkinį Galas ir pradžia (Gals un sākums,
1912), struktūruotą atskirais „ratais“: ciklais, pakopomis, net pavadi-
nimu išreiškiantį mintį, kad pabaiga yra tai, kas sugrįžta į pradžią,
t. y. užsidarantis amžinasis ratas. Apskritai, gal ir klystu, bet Brūverio
kūrybos kompozicinį virtuoziškumą regėčiau kaip variantišką Rainio
poetinės kompozicijos mokyklos tąsą su ataidinčiais vienu kitu arti-
mu semantiniu ir stilistiniu motyvais.
Rato užsidarymas baigiasi atsisveikinimo tonacija skambančiu „aš“
„užsidarymu“:

Ir štai staiga suskambo telefonas

Ragely piktas balsas keikias
Kodėl užsidariau
Jei dar neapmokėjau (p. 168)

Paskutinės dvi eilutės originale: „Kāpēc es esot noslēdzies / Ja ne-

esot vēl atmaksājies”. Jas cituoju dėl to, kad „noslēgties” gali reikšti
ne tik „užsidaryti“, bet ir „užsisklęsti“ ar „baigtis“, o „atmaksāties” gali
reikšti „apsimokėti (būti verta, naudinga)“ ar „atsipirkti“.
Užbaigti norėčiau tuo, kuo knyga Brūverės-Darulienės įžangoje
pradedama. Ji papasakoja savo sapną, tam tikra prasme, matyt, ins-
piravusį rinkinio Mokausi rašyti išleidimą:

156
 Tai vyko kažkokiame dideliame, plačiame ir baltame bute. Abu su tėčiu
buvome persikraustę į naują vietą, ir vienintelis su savimi pasiimtas tur-
tas buvo knygos – sukrautos patalpos viduryje ant stalo, išdėliotos ant pa-
langių ir visur aplinkui. Tėtis pasižiūrėjo į mane ir paklausė: „Kaip mano
knyga?“ Nežinojau, ką atsakyti, pradėjau kažką pasakoti apie lietuvių
antologiją, kad mėginsime išleisti, bet tėtis mane pertraukė sakydamas:
„Ne, ten tegul jie patys… Mano, mano knyga…“ (p. 5)

Gal iš tikrųjų kažkaip – (ir) mes patys?

Ir gal Pėterio Brūverio poezijos rinktinę lietuviškai – irgi patys?

P. S. Negaliu bent neužsiminti, kad atskiro išsamaus aptarimo būtų

verta tiesiog pavydėtina poligrafinė Mokausi rašyti kokybė ir knygos
dailininkės Zanės Ernštreitės darbas – leidinio dizainas, vidinis jo ma-
ketas su išmoningai įkomponuotais poeto rankraščiais bei nuotrau-
komis iš Brūverių šeimos archyvo.

157
Bibliografinės pastabos

Straipsniai

„Kuršių nerija latvių literatūroje“, in: Baltiška, tautinė, regioninė

savimonė baltų literatūrose ir kultūrose: Straipsnių rinkinys,
sudarytojai Vigmantas Butkus, Viktorija Jonkutė, Vilnius: Lie-
tuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, p. 186–206.

„Latviai Dievų miške. Dievų miškas Latvijoje“, in: Žmogus ir žodis:

Literatūrologija: Mokslo darbai, t. 18, Nr. 2, 2016, p. 22–44.

„Rainis lietuviešu kulturoloģijā un literatūrzinātnē”, in: Aspazija –

Rainis: Dzīvā dzīve: Kolektīvā monogrāfija, sastādītāja un zi-
nātniskā redaktore Maija Burima, Rīga: Zinātne, 2017, p. 316–
330.
Knygoje publikuojamas papildytas ir lietuvių skaitytojui šiek
tiek adaptuotas autorinis straipsnio vertimas. Šį straipsnį,
taip pat knygos pratarmę, bibliografinių pastabų skyrelį, ki-
tus smulkiuosius knygos pradžios ir pabaigos paratekstus re-
dagavo Algirdas Malakauskas.

„Lyginamoji rainistika Lietuvoje ir naujos jos perspektyvos: Rai-

nio eilėraščių rinkinio Galas ir pradžia ir Putino rinkinio Tarp
dviejų aušrų paralelės“, in: Teksto slėpiniai, Nr. 18, 2016, p. 5–19.

„Medžio įvaizdis latvių poeto Fricio Bardos eilėraščių rinkinyje

Giesmės ir maldos Gyvybės Medžiui“, in: Acta humanitarica uni-
versitatis Saulensis: Mokslo darbai, t. 13: Medis kultūroje, 2011,
p. 297–306.

158
Recenzijos

„Baltų faustianos horizontai“: [rec. kn.: Silvestras Gaižiūnas, Baltų

Faustas ir Europos literatūra, Kaunas: VšĮ „Knygų naujienos“,
2002], in: Darbai ir dienos, Nr. 36, 2003, p. 312–318.

„Apie siužetų klajones stiklo karoliukų žaidimo ritmu“: [rec. kn.:

Silvestras Gaižiūnas, Klajojantys siužetai baltų literatūrose: Mi-
tai. Legendos. Literatūriniai tipai, Vilnius: Lietuvių literatūros
ir tautosakos institutas, 2009], in: Colloquia, Nr. 25, 2010,
p. 194–202.

„Latvių, estų ir lietuvių dramos postkolonializmo veidrodyje“: [rec.

kn.: Benedikts Kalnačs, Baltijas postkoloniālā drāma: Moderni-
tāte, koloniālisms un postkoloniālisms latviešu, igauņu un lietu-
viešu dramaturģijā, [Rīga:] Latvijas Universitātes Literatūras,
folkloras un mākslas institūts, 2011], in: Colloquia, Nr. 28,
2012, p. 204–209.

„‘205 lietuvių ir 450 latvių romanų’, arba postkolonializmo veiks-

mingumas literatūrinėje baltistikoje“: [rec. kn.: Laura Lauru-
šaitė, Tarp nostalgijos ir mimikrijos: Lietuvių ir latvių pokario
išeivijos romanai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos in-
stitutas, 2015], in: Inter-studia humanitatis, Nr. 18: Vienuolinis
gyvenimas ir jo refleksija kultūroje, 2015, p. 240–245.

„Pėteris Brūveris moko(si) rašyti“: [rec. kn.: Pēters Brūveris, Mā-

cos rakstīt jeb Ātrs palīglīdzeklis poētisku tekstu apguvē, sas-
tādītāji Indra Brūvere-Daruliene, Māris Salējs, [Rīga]: „Man-
sards”, 2014], in: Šiaurės Atėnai, 2015 08 21, p. 11.

159
160
Lietuviešu un latviešu
literārie dialogi
Kopsavilkums

Grāmatai ir komparatīvs raksturs, konkrēti – tā ir veltīta dažādu lite-

rārās baltistikas, daļēji arī ar to saistīto latvistikas, lituānistikas prob-
lēmu iztirzājumam. Tajā apkopoti pēdējos gados akadēmiskajā presē
publicētie darbi, izņemot vienu, kurš parādījās kultūras izdevumā.
Grāmatu veido divas nodaļas: raksti un recenzijas.
Pirmajā, rakstu, nodaļā iekļauti pieci pētījumi. Ar katru no tiem
atsevišķi ir vērts iepazīstināt nedaudz plašāk.
Pirmajā rakstā „Kuršu kāpas latviešu literatūrā” risināts jautājums,
ar ko Kuršu kāpas un to iedzīvotāji autohtoni kursenieki tuvi latviešu
pašapziņai. Tā kā latviešus un kurseniekus saista kopīga cilme, valo-
da, Kuršu kāpas latviešiem nekad nav bijusi gluži sveša zeme. Ar to
Latvijā tikuši meklēti (tas tiek darīts joprojām) kontakti: vēsturiskais,
kultūras, pat eksistenciālais dialogs. Viena no šī dialoga formām –
latviešu literārie darbi par Kuršu kāpu tēmu. Ģeopoētiskā aspektā
analizēta Ata Ķeniņa, Marģera Zariņa, Alberta Bela un citu latviešu
rakstnieku attiecīgās tematikas daiļrade. Analīzes gaitā secināts, ka
Kuršu kāpas latviešu rakstnieki galvenokārt traktē kā robežtelpu,
robežu vērtējot no vēsturiskā, politiskā, ģeopolitiskā, ģeogrāfiskā,
kultūras u. c. skatupunktiem.
Rakstā „Latvieši Dievu mežā. Dievu mežs Latvijā” uzmanība pie-
vērsta lietuviešu rakstnieka Baļa Srogas (Balys Sruoga; 1896–1947)
memuāru grāmatai par Štuthofas koncentrācijas nometni Dievu mežs
(Dievų miškas; uzrakstīta 1945. g., publicēta 1957. g.). Tiek analizēts,
kāds Štuthofa koncentrācijas nometnes latviešu tautas kopienas
imagoantropoloģiskais tēls atklājas šajā grāmatā. Mēģināts noskaid-
rot, kā subjektīvas vai objektīvas latviešu iezīmes Dievu mežā saistītas
ar konkrētām latviešu personībām, kuras personības noklusētas vai

161
var tikt identificētas, lasot „starp rindām”, kādi ir šādas noklusēšanas
nolūki, zemteksti, konteksti. Aplūkots, cik un kāda informācija Latvi-
jas lasītājiem bija zināma par Dievu mežu un tā latvisko tulkojumu,
kurš parādījās Rīgā 1968. gadā. Tiek sniegts sistematizēts pārskats,
kā B. Srogas grāmatu un tajā radīto latviešu tēlu 1968.–1969. gadā
un vēlāk vērtēja Latvijā dzīvojušie bijušie Štuthofas koncentrācijas
nometnes ieslodzītie, kādas ir viņu attieksmes pret Dievu mežā
aprakstītajiem konkrētajiem notikumiem un faktiem.
Raksts „Rainis lietuviešu kulturoloģijā un literatūrzinātnē” ir vie-
nīgais teksts, kurš grāmatā pirmo reizi parādās lietuviski. Pirms tam
tas bija publicēts tikai latviski Rīgā (šeit sniegts tā autortulkojums,
nedaudz adaptēts lietuviešu lasītājam). Rakstā secināts, ka Lietuvas
kultūras darbiniekus un literatūrzinātniekus, kas rakstījuši par Rai-
ni, interpretējuši un analizējuši viņa dzīvi, biogrāfijas sarežģījumus,
daiļradi: 1) Rainis interesēja kā rakstnieka-cīnītāja tips, kā revolucio-
nārās cīņas dzejnieks (Justu Palecki (Justas Paleckis), Kostu Korsaku
(Kostas Korsakas), Kazi Umbrasu (Kazys Umbrasas) u. c.); 2) interesēja
viņa biogrāfijas un daiļrades sakari ar Lietuvu, viņa daiļrades tiešās
un tipoloģiskās paralēles ar lietuviešu rakstnieku daiļradi (Ķēstuti Na-
stopku (Kęstutis Nastopka), Silvestru Gaižūnu (Silvestras Gaižiūnas),
Donatu Sauku (Donatas Sauka), Bronislovu Genzeli (Bronislovas Gen-
zelis) u. c.); 3) interesēja Raiņa daiļrades vieta pasaules literatūras
tēmu un motīvu kontekstā, kā arī imanenti viņa daiļrades semanti-
kas un poētikas aspekti (Julijonu Lindi-Dobilu (Julijonas Lindė-Do-
bilas), Biruti Masjonieni (Birutė Masionienė), S. Gaižūnu u. c.). Tiek
konstatēts, ka rainistikas pētījumi Lietuvā ir samērā attīstīti un reizu-
mis funkcionē gandrīz kā patstāvīga literārās baltistikas nozare.
Rakstā „Salīdzināmā rainistika Lietuvā un jaunas tās perspektīvas:
Raiņa dzejoļu krājuma Gals un sākums un Putina krājuma Starp di-
vām ausmām paralēles” izmantoti tipoloģiskās komparatīvistikas
metodoloģiskie principi. Vispirms īsi referēta un aplūkota salīdzi-
nāmās baltiskās rainistikas vēsture: Raiņa daiļrade aspektuāli vai
vispusīgāk salīdzināta ar lietuviešu rakstnieku Juļus Janoņa (Julius

162
Janonis), Vīdūna (Vydūnas), Vinca Krēves-Mickeviča (Vincas Krėvė-
Mickevičius), Mairoņa (Maironis) daiļradi. Tiek norādīti arī šādu pē-
tījumu autori. Pēc tam salīdzinājuma veidā analizēts latviešu literatū-
ras vēsturei svarīgais Raiņa dzejoļu krājums Gals un sākums (1912)
un lietuviešu literatūras vēsturei svarīgais Vinca Mīkolaiša-Putina
(Vincas Mykolaitis-Putinas; 1893–1967) krājums Starp divām ausmām
(Tarp dviejų aušrų; 1927). Atklāts šo divu grāmatu tipoloģiskais kopī-
gums: līdzīga simboliskā poētika, tuva cilvēka, viņa attieksmes ar pa-
sauli un ar universu koncepcija, līdzīgi personības savdabības meklē-
jumu, pašrefleksijas ceļi.
Pēdējais nodaļas raksts „Koka tēls latviešu dzejnieka Friča Bārdas
dzejoļu krājumā Dziesmas un lūgšanas Dzīvības Kokam” veltīts viena
no talantīgākajiem 20. gs. sākuma latviešu dzejniekiem neoroman-
tiķiem Friča Bārdas (1880–1919) otrajam un pēdējam dzejoļu krā-
jumam, kurš iznāca jau pēc autora nāves 1922. g. Dzejnieka estētisko
un filozofisko uzskatu pamatkoncepts ir universālās sintēzes kon-
cepts, bet daiļdarbā universālai sintēzei, kā apgalvo F. Bārda, vispie-
mērotākā ir mīta, jaunās mitoloģijas radīšana. Tāpēc par vienu no
svarīgākajiem analizējamā dzejoļu krājuma tēliem kļūst mitoloģiskā
Pasaules koka variācija Dzīvības koks. Ar šo tēlu autors aktualizē
makrokosmosa un mikrokosmosa, universa un cilvēka attieksmes,
cilvēku traktē kā universa autorefleksijas figūru. Dzīvības (Pasaules)
koka tēls krājumā samērā raiti pāriet, bet vietām pat savdabīgi „sa-
aug” ar dabas motīvu un līdzīgiem dzejoļiem, kuros atklājas tiešais
koka – visbiežāk bērza – vai tā „fragmentu” tēls, kas pavada cilvēku
no dzimšanas līdz nāvei.
Otro grāmatas nodaļu veido piecas recenzijas. Vispirms recen-
zētas divas Silvestra Gaižūna monogrāfijas: Baltu Fausts un Eiropas
literatūra (Baltų Faustas ir Europos literatūra; 2002) un Klejojošie
sižeti baltu literatūrās. Mīti. Leģendas. Literārie tipi (Klajojan-
tys siužetai baltų literatūrose. Mitai. Legendos. Literatūriniai tipai;
2009). Aplūkots, kādā pasaules kultūras un literatūras kontekstā tiek
analizētas latviešu un lietuviešu literatūras, kā, pēc monogrāfiju au-

163
tora domām, tās transformē un variē arhetipiskos, piemēram, Fausta,
Odiseja, Ahasfēra, Dona Kihota u. tml. tēlus un sižetus.
Divas recenzijas ir veltītas postkoloniālisma metodoloģijas ie-
darbīgumam literārajā baltistikā: šajā aspektā vērtētas Benedikta
Kalnača grāmata Baltijas postkoloniālā drāma. Modernitāte, koloniā-
lisms un postkoloniālisms latviešu, igauņu un lietuviešu dramaturģi-
jā (2011) un Lauras Laurušaites (Laura Laurušaitė) grāmata Starp
nostaļģiju un mimikriju. Lietuviešu un latviešu pēckara trimdas ro-
māni (Tarp nostalgijos ir mimikrijos. Lietuvių ir latvių pokario išei-
vijos romanai; 2015). Pamatsecinājums – tas ir jauns un produktīvs,
perspektīvs analītisks skatījums uz baltu literatūru, tās vēsturi.
Pēdējā, piektajā, recenzijā analizēts pēc nāves iznācis latviešu
dzejnieka Pētera Brūvera (1957–2011) dzejoļu krājums Mācos rakstīt
jeb Ātrs palīglīdzeklis poētisku tekstu apguvē (2014). Tiek uzsvērts
P. Brūvera poētikas polifoniskums, atvērtums lietuviešu un dažādām
citām literatūrām, kultūrām.
Grāmata Lietuviešu un latviešu literārie dialogi tiek publicēta ti-
kai elektroniskā veidā brīvpieejas tiešsaistes vietnēs. Tā ir adresēta
visiem, kuri interesējas par komparatīvistiku, literāro baltistiku, lie-
tuviešu un latviešu literārajiem, kultūras, vēsturiskajiem sakariem.

Tulkoja Regīna Kvašīte

164
Literary Dialogues between
Lithuanians and Latvians
Summary

This comparativistic book is focused on the analysis of various issues

of literary Baltistics and to some extent on some problems of Lithua-
nian and Latvian studies associated with it. It contains studies that in
recent years were published in the academic press, with the excep-
tion of one article that appeared in a cultural publication. The book
consists of two chapters, those of articles and book reviews.
The first chapter includes five studies each of which deserves a
broader introduction.
The first article, ‘Kuršių nerija latvių literatūroje’ (The Curonian
Spit in Latvian Literature), aims at finding out in what way the Curoni-
an Spit and its inhabitants, the autochthons Curonians (kuršininkai),
are close to the Latvian self-awareness. Due to their common origin
and language, the Curonian Spit has never been an alien land to the
Latvians, and contacts that encompass a historical, cultural, and even
existential dialogue have always been sought with it. One of the forms
of this dialogue consists in the works of Latvian literature that fea-
ture the Curonian Spit, in one way or another. Works on this theme
by such Latvian writers as Atis Ķeniņš, Marģeris Zariņš, Alberts Bels,
and others are analysed from the geo-poetical point of view. The main
conclusion drawn is that Latvian writers mostly approach the Curo-
nian Spit as a marginal space where the margin is perceived histori-
cally, politically, geopolitically, geographically, culturally, and in other
ways.
In the article ‘Latviai Dievų miške. Dievų miškas Latvijoje’ (Latvians
in The Forest of the Gods and The Forest of the Gods in Latvia) the focus
is placed on the memoir book Dievų miškas (The Forest of the Gods,
written in 1947, published in 1957) about Stutthof concentration

165
camp by the Lithuanian writer Balys Sruoga (1896–1947). It deals
with the imagoanthropological image of the Latvian community in
Stutthof concentration camp as it arises in the book, explores how
subjective or objective characteristics of the Latvians in The Forest of
the Gods are associated with particular Latvians and which features
are suppressed or can be read ‘between the lines’, and what the in-
tents, subtexts, and contexts of this suppression are. The article con-
tains an analysis of the extent and the nature of information available
to the Latvians about The Forest of the Gods and its translation into
Latvian, Dievu mežs. It gives a systematised overview of what the for-
mer prisoners of Stutthof concentration camp, who lived in Latvia in
1968–1969 and onwards, thought about Sruoga’s book and the image
of the Latvians in it, and what their relation to the actual events and
facts described in The Forest of the Gods was.
In this book, the article ‘Rainis lietuvių kultūrologijoje ir literatūro-
logijoje’ (Rainis in Lithuanian Cultural and Literary Studies) first ap-
pears in Lithuanian as originally it was published in Latvian in Riga
before. The author slightly adapted his own translation for the Lithua-
nian reader. In this article, the conclusion is drawn that Lithuanian
cultural and literary scholars who wrote about Jānis Rainis (real name
Jānis Pliekšāns, 1865–1929), interpreted and analysed his world out-
look, biography, and creative legacy (1) were interested in him as a
type of a writer-revolutionary, a poet of revolutionary struggle (Jus-
tas Paleckis, Kostas Korsakas, Kazys Umbrasas, and others), (2) were
interested in the relation between his biography and his works with
Lithuania, in direct or typological parallels between his work and that
of Lithuanian authors (Kęstutis Nastopka, Silvestras Gaižiūnas, Dona-
tas Sauka, Bronislovas Genzelis, and others), or (3) were interested
in the place of Rainis’s creative legacy in the context of world and
European literature, in his impact on the development of Latvian li-
terature and culture, and in some immanent aspects of the semantics
and poetics of his work (Julijonas Lindė-Dobilas, Birutė Masionienė,
Silvestras Gaižiūnas, and others). The author observes that studies

166
in Rainis’s creative legacy are quite developed in Lithuania and often
function as an independent field of literary Baltistics.
The article ‘Lyginamoji rainistika Lietuvoje ir naujos jos perspek-
tyvos: Rainio eilėraščių rinkinio Galas ir pradžia ir Putino rinkinio
Tarp dviejų aušrų paralelės’ (Comparative Studies in Rainis’s Work in
Lithuania and Its New Perspectives: The Parallels between Rainis’s
Poetry Collection Gals un sākums [The End and the Beginning] and
Putinas’s Collection Tarp dviejų aušrų [Between Two Dawns]) is based
on the methodological principles of typological comparativistics. It
begins with a short overview and a discussion of the history of com-
parative Baltic studies in Rainis’s work that consists in a comparison
of some aspects or the whole of Rainis’s work with the creative legacy
of such Lithuanian writers as Julius Janonis, Vydūnas, Vincas Krėvė-
Mickevičius, and Maironis. The names of the scholars involved in this
type of research are mentioned as well. This is followed by a compara-
tive analysis of Rainis’s poetry collection Gals un sākums (1912) and
Vincas Mykolaitis-Putinas’s collection Tarp dviejų aušrų (1927), both
relevant to the literary histories of respective countries. The typologi-
cal affinity between these two collections is shown: similar symbolist
poetics, an analogous conception of the human and his relation with
the world and the universe, and similar paths in the search of perso-
nal identity and self-reflection.
The last article in this chapter, ‘Medžio įvaizdis latvių poeto Fri-
cio Bardos eilėraščių rinkinyje Giesmės ir maldos Gyvybės Medžiui
(The Image of the Tree in Fricis Bārda’s poetry collection Dziesmas
un lūgšanas Dzīvības Kokam [Songs and Prayers to the Tree of Life])
is dedicated to the second and last poetry collection (1922) by Fricis
Bārda (1880–1919), one of the most talented Latvian neo-romantic
poets of the early twentieth century. The central concept of the poet’s
aesthetic and philosophical views is the concept of universal synthe-
sis. According to Bārda, universal synthesis in a literary work best
manifests itself through a myth, though the creation of the new my-
thology. That is why the Tree of Life, a variant of the mythological Tree

167
of the World, becomes one of the central images in the above-mentio-
ned poetry collection. With this image, the poet imparts prominence
to the relationship between macrocosm and microcosm, between the
universe and the human, and approaches the human as a figure of
self-reflection of the universe. In this collection the image of the Tree
of Life (World) very smoothly passes through and at times ‘merges’, in
a peculiar manner, with the poems related to nature and similar ones
that directly feature a tree (usually a birch) or its ‘fragments’, which
accompany the human from birth to death.
The second chapter of the book consists of five book reviews. It
opens with reviews of two Silvestras Gaižiūnas’s monographs: Baltų
Faustas ir Europos literatūra (The Baltic Faust and European Litera-
ture, 2002) and Klajojantys siužetai baltų literatūrose. Mitai. Legen-
dos. Literatūriniai tipai (Wandering Plots in Baltic Literatures. Myths.
Legends. Literary Types, 2009). The author attempts to identify the
context of world culture and literature in which Latvian and Lithua-
nian literatures are analysed, how, in the opinion of the author of the
monographs, they transform and vary such archetypal images and
plots as Faust, Odysseus, Ahasverus, Don Quixote, and others.
In two other reviews, the author aims at ascertaining the effica-
cy of the postcolonial methodology in literary Baltistics and reviews
Benedikts Kalnačs’s book Baltijas postkoloniālā drāma. Modernitāte,
koloniālisms un postkoloniālisms latviešu, igauņu un lietuviešu
dramaturģijā (The Postcolonial Drama of the Baltic. Modernity, Co-
lonialism, and Postcolonialism in Latvian, Estonian, and Lithuanian
Drama, 2011) and Laura Laurušaitė’s book Tarp nostalgijos ir mimi-
krijos. Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai (Between Nostalgia
and Mimicry. Lithuanian and Latvian Post-war Émigré Novels, 2015)
from this point of view. The main conclusion drawn is that it is a new,
productive, and promising analytical view at Baltic literatures and
their history.
The posthumous book Mācos rakstīt jeb Ātrs palīglīdzeklis poētisku
tekstu apguvē (I Am Learning to Write, or an Urgent Aid for Mastering

168
Poetical Texts, 2014) by the Latvian poet Pēters Brūveris’s (1957–
2011) is discussed in the last review of this chapter. The author high-
lights the polyphonic nature of Brūveris’s poetics, his openness to
Lithuanian and other literatures and cultures.
The book Lietuvių ir latvių literatūriniai dialogai (Literary Dia-
logues Between Lithuanians and Latvians) is published only elec-
tronically and available in free access websites. It is intended for
everyone interested in comparative studies, literary Baltistics, and
Lithuanian-Latvian literary, cultural, and historical relations.

Translated by Diana Bartkutė Barnard

169
170
Asmenvardžių rodyklė
A Braziūnas, Vladas 8, 67, 151
Adrickas, Zigmantas 125 Brežnev, Leonid 70
Aigars, Pēteris (tikr. Tērmanis, Her- Briusov, Valerij 116
berts) 20, 26 Broks, K. 53
Akuraters, Jānis 96, 119, 131 Brūvere-Daruliene, Indra 150–152,
Albrecht, Dietmar 13, 16 156, 159
Aleksa, Osvaldas 16 Brūveris, Pēters 3, 5, 7, 8, 150–157,
Arbušauskaitė, Arūnė Liucija 14 159, 164, 169
Aspazija (tikr. Rozenberga-Pliekšāne, Bulgakov, Michail 116
Elza) 72, 96, 118–120, 127, 129, Burima, Maija 158
131, 158 Butkus, Vigmantas 2, 12, 13, 75–79,
83, 94, 143, 158
B
Babickas, Petras 13 C
Bakanas, Henrikas 11 Camus, Albert 123, 129
Balčiūtė, Lina 27 Chruščiov, Nikita 70
Balodis, Pauls 70 Churginas, Aleksys 119
Baltrušaitis, Jurgis 151 Clifford, James 144
Baltušis, Juozas 55 Comte, Auguste 33
Bārda, Antons 96–97 Corey, Melinda 39
Bārda, Fricis 5, 7, 96–107, 158, 163, Cornis-Pope, Marcel 135
167
Baronas, Aloyzas 147 Č
Bartkutė Barnard, Diana 169 Čaklā, Inta 97, 98, 103
Beller, Manfred 38 Čaks, Aleksandrs (tikr. Čadarainis,
Bels, Alberts (ankst. Cīrulis, Jānis) 13, Aleksandrs) 121, 138
27, 30–33, 34, 161, 165 Čakste, Jānis 53, 70
Bendrupe, Mirdza 26, 27, 34 Čakste, Konstantīns 45–46, 47, 49–51,
Berelis, Guntis 90, 100, 121 53, 57–59, 61, 63, 64
Bergson, Henri-Louis 98, 99 Čakste, Ringolds 53
Bezzenberger, Adalbert 30 Čākurs, Jānis 120
Biliūnas, Jonas 56 Čiočytė, Dalia 131
Bisenieks, Valdis 119
Bitov, Andrej 11, 12, 34 D
Blode, Hermann 20 Daunys, Vaidotas 151
Bložė, Vytautas 151 Didžpetris, Vytautas 13
Bogdanova, I. A. 80 Dima, Alexandru 80
Bohr, Niels 113 Dostojevskij, Fiodor 116, 125
Bojtár, Endre 122, 124 Drungytė, Erika 150–151
Borges, Jorge Luis 125 Druva, Jūlijs 19, 22
Boruta, Kazys 76, 117, 128 Dukić, Davor 38

171
Ďurišin, Dionýz 80, 85 Grigulis, Arvīds 138
Durrell, Lawrence 111 Griķītis, Alfrēds 59, 60
Dusburgietis, Petras (vok. Peter von Grimoni, Erich 23
Dusburg) 30 Grīns, Aleksandrs 18, 32
Dziļleja, Kārlis (tikr. Tīfentāls, Kārlis) Grīns, Jānis 21
24 Grīnups, Dima 50
Dziļums, Alfreds 147 Grünvald 61
Dzintars, Jānis (tikr. Klucis, Valdis) 58, Grušas, Juozas 136, 139
59, 63
H
E Hartmanis, Aldis 54
Eglāja-Kristsone, Eva 35, 36, 58, 63 Hašek, Jaroslav 81
Eglītis, Anšlavs 147 Hausmanis, Viktors 94, 121–122, 135
Einstein, Albert 113 Havel, Václav 111
Eldgasts, Haralds (tikr. Miķelsons, Herbačiauskas, Juozapas Albinas 118,
Jānis) 130 132
Eliot, Thomas Stearns 125 Herbert, Zbigniew 151
Emrė, Yunus 151 Hesse, Hermann 111, 125, 129
Enkūzens, Roberts 62–63 Hitler, Adolf 62
Eretas, Juozas 133 Hoffmann, Ernst Theodor Amadeus
Ernštreite, Zane 157 116
Hölderlin, Friedrich 151
F
Flammarion, Camille 113 I
Francis, Alfonss 22 Ibsen, Henrik 83, 111, 135
Frazer, James George 128 Išimbajeva, Galina 115–116
Fridman, M. V. 80 Ivanov, Viačeslav 97
Ivask, Ivar 133
G Ivaska, Astrīde 133
Gabrys-Paršaitis, Juozas 75 Ivaškevičius, Marius 140
Gailius, Antanas 116
Gaižiūnas, Silvestras 5, 27, 29, 48–49, Y
65–66, 67, 68, 72, 74–79, 81, 82, Yla, Stasys 41–43, 45–47, 57
94, 110–122, 123–133, 149, 159,
162, 163, 166, 168 J
Gāliņš, Harijs 55, 56, 64 Janelsiņa-Priedīte, Aija 122
Gamziukaitė, Raminta 114, 116 Janonis, Julius 76, 81–82, 94, 162–
Gauše, K. 22 163, 167
Geda, Sigitas 65, 67, 76, 151 Janovskis, Gunars 147
Genzelis, Bronislovas 69, 79, 162, 166 Janševskis, Jēkabs 18
Ghelderode, Michel de 111 Jasėnas, Kazimieras 71, 72
Gliauda, Jurgis 127, 130 Jaunsudrabiņš, Jānis 96
Goethe, Johann Wolfgang 78, 84, 86, Jirásek, Alois 111
94, 104, 111, 112, 116, 117, 119 Joyce, James 125
Graube, Voldemārs 61–62, 64 Jonāns, Staņislavs 60, 61

172
Jonynas, Antanas A. 119, 151 Lapskalnu Andrejs 128
Jonkutė, Viktorija 13, 143, 158 Laurušaitė, Laura 2, 5, 106, 142–149,
Jung, Carl Gustav 116 159, 164, 168
Juozaitis, Arvydas 69–70 Lenau, Nikolaus 116
Juozapavičius, A. (slapyv. Poškiečių Lenin, Vladimir 70
Antanas) 71, 72 Lenz, Jakob Michael Reinhold 113,
116
K Le Roy, Édouard 98
Kafka, Franz 81 Liepa, A. 58, 59
Kairis, Michaela 21–22, 25, 26, Ligere, Lilija 60
Kalnačs, Benedikts 5, 36, 66, 134– Līgotņu Jēkabs 22
141, 148, 159, 164, 168 Lindė-Dobilas, Julijonas 66, 68, 79, 94,
Kalniņa, Anna 21 117–118, 162, 166
Kalniņš, Bruno 46, 47–50, 57–59, 61, Lindner, Friedrich 14
63, 64 Lotman, Jurij 12
Kalniņš, Jāņis 66 Luckutė, R. 67
Kanovičius, Grigorijus 55, 56 Lunačarskij, Anatolij 111, 116, 117
Kant, Immanuel 69 Lūsis, K. 83, 122
Kapačauskienė, Danutė 99
Kapenieks, Krišs 17, 20, 22 M
Kārkliņš, Valdemārs 147 Maceina, Antanas 123, 130, 132
Karrasch, Alfred 20, 21, 25, 30 Macijauskienė, Marija 75
Katiliškis, Marius (tikr. Vaitkus, Albi- Mačernis, Vytautas 117, 128, 132
nas Marius) 147 Madariaga, Salvador de 126
Ķeniņš, Atis 13, 24–26, 27, 32, 34, Maironis (tikr. Mačiulis, Jonas) 71, 72,
161, 165 77, 81, 83–84, 94, 163, 167
Kiseliūnaitė, Dalia 15 Majevskis, Hermanis Marģers (tikr,
Korsakas, Kostas 65, 67, 72–73, Kukainis, Marģers) 127
76–79, 88, 94, 117, 130, 162, 166 Majewski, Stanisław 56
Kralikauskas, Juozas 147 Malakauskas, Algirdas 158
Krēsliņš, Jānis (vecākais) 54 Maldonis, Alfonsas 55
Krėvė-Mickevičius, Vincas 77, 81– 83, Mann, Thomas 116
137, 163, 167 Marcinkevičius, Justinas 132, 139
Kriūnienė, Jolanta 128 Marčėnas, Aidas 128
Kubilius, Vytautas 84–85 Markevičienė, Neringa 37, 39, 40, 43,
Kudnig, Fritz 23, 24, 25 44
Kursīte, Janīna 16, 90 Marlow, Christopher 116
Kuzmickas, Bronius 116 Martišius, Vytautas 69
Kvašytė, Regina 69, 164 Martišiūtė, Aušra 137
Marx, Karl 70
L Māsēns, Jēkabs 119
Lamping, Dieter 12, 28 Masionienė, Birutė 70, 79, 94, 162,
Landsbergis, Algirdas 147 166
Lankutis, Jonas 136–137 Matuzevičius, Eugenijus 55, 65, 76

173
Mauriņa, Zenta 98, 99, 119, 123, 131, Paulauskas, Jonas 41
132, 147 Pechstein, Max 15
Mazalaitė, Nelė 147 Peleiķe, Mariķe (vok. Peleikis, Marie)
Męclewski, Alojzy Kazimierz 57 20
Meletinskij, Eleazar 128 Peleiķis, Dovs 20
Melngailis, Borisas 65 Peleiķis, Miķis (vok. Peleikis, Michael)
Menčinskas, Matas 67 20
Merkys, Vytautas 46 Pessoa, Fernando 111
Mickevičius, Adomas 69, 86 Pētersons, Jūlijs 138
Mieželaitis, Eduardas 126, 127, 132 Petrokienė, Ritutė 41
Mihailovs, Luka 59 Pilyponis, Justas 128
Mykolaitis-Putinas, Vincas 5, 53, 76, Platelis, Kornelijus 151
80, 85–93, 95, 104, 117, 118, 132, Platonas 120
151, 158, 162–163, 167 Plaudis, Jānis 119, 120
Mykolaitytė, Aurelija 13, 77, 79, 83, 84 Pleirytė-Puidienė, Ona 71, 72
Milašius, Oskaras 69 Plēsuma, Vilma 59
Milius, Vacys 14 Plūdons, Vilis 131
Milzere, Mārīte 98, 99 Podoroga, Valerij 144
Mitaitė, Donata 12 Poruks, Jānis 96, 113, 115, 119, 120–
Mollenhauer, Ernst 20 121, 125–126, 131
Poškus, Sigitas 13
N Požėra, Juozas 56
Nagys, Henrikas 127, 151 Priede, Gunārs 139
Naktinienė, Gertrūda 41 Protagoras 153–154
Nastopka, Kęstutis 72, 74, 75, 78, 79, Pūkelevičiūtė, Birutė 147
81, 88, 94, 149, 162, 166 Pumpurs, Andrejs 119
Nesaule, Agate 147
Neubauer, John 135 R
Neumann, Bernd 13 Radauskas, Henrikas 128, 132–133,
Nietzsche, Friedrich 97, 116, 123, 129, 151
132 Rainis, Jānis (tikr. Pliekšāns, Jānis) 5,
Nyka-Niliūnas, Alfonsas 132, 151 7, 8, 18, 27, 65–79, 80–95, 104,
Nilsen, Paul 61 113, 115, 118–121, 131, 136, 137,
156, 158, 162–163, 166–167
O Rancāns, Jāzeps 46
Osmanis, Jāzeps 50 Rasa, Pauls 61
Ostrauskas, Kostas 118, 132 Rastauskas, Rolandas 128
Raudive, Konstantīns 123, 131, 132
P Raudsepp, Hugo 138
Pabarčienė, Reda 137 Rėza, Martynas Liudvikas 13
Pakštas, Kazys 133 Rīdzinieks, Rihards (tikr. Grīns,
Paleckis, Justas 67–69, 79, 162, 166 Ervīns) 147
Papernovs, J. 57 Roga, Ausma 22
Parolek, Radegast 141 Rozītis, Juris 146
Patackas, Gintaras 127 Rummo, Paul-Eerik 139

174
S Šiukščius, Vygandas 128
Saja, Kazys 139 Škėma, Antanas 129, 132, 147
Salējs, Māris 150, 151, 155, 159 Šķipsna, Ilze 147
Samulionis, Algis 35, 37 Šliogeris, Arvydas 132
Sauka, Donatas 77, 79, 83, 84, 162, Šuravin, Fiodor 55, 56
166 Švankmajer, Jan 111
Sēja, Ludvigs 46, 47
Shakespeare, William 86 T
Siliņš, Leonīds 49 Talarczyk, Andrzej 13
Silova, Lita 29 Tammsaare, Anton Hansen 137
Simonaitytė, Ieva 56 Tarkovskij, Andrej 113
Sinkevičienė, Regina 13 Tatarkiewicz, Władysław 99
Sisaitė, Irena 27 Toporov, Vladimir 102, 104
Skalbe, Kārlis 96 Torp, Harald 23
Skersytė, Jūratė 99 Treimane, Inese 94
Skujenieks, Knuts 127 Trumpa, Edmundas 2
Skujiņa, Rūta 106 Turbads, Jānis (tikr. Zeps, Valdis) 147
Skulme, Oto 21
Smiļģis, Eduards 21 U
Smuul, Juhan 139 Ulmanis, Kārlis 48, 70
Sodums, Dzintars 147 Umbrasas, Kazys 76, 79, 81–82, 162,
Sokolova, Ingrīda 56 166
Sprindytė, Jūratė 29 Unamuno, Miguel de 125
Sruoga, Balys 35–64, 137, 138, 161– Upīts, Andrejs 73, 138
162, 166 Urba, Kęstutis 13
Stalin, Josif 70
Stenders, Gothards Frīdrihs (vok. V
Stender, Gotthard Friedrich) 71 Vaičiūnaitė, Judita 127
Stonis, Vincas (tikr. Žitkevičius-Žitkus, Vaičiūnas, Petras 137–138
Kazimieras) 130 Valionis, Arvydas 31
Strakauskaitė, Nijolė 16 Vanags, Pēteris 15
Strēlerte, Veronika (tikr. Johansone, Vecgrāvis, Viesturs 121
Rudīte) 128 Vējāns, Andris (tikr. Kalnačs, Donats)
Strielkūnas, Jonas 76, 88, 91, 118 50
Stučka, Pēteris 70, 153 Venclova, Antanas 69
Sukovskis, Alfons 52 Venclova, Tomas 97, 133
Survilaitė, A. 71, 72 Veselis, Jānis 119, 120
Vėlius, Norbertas 7
Š Vydūnas (tikr. Storosta, Vilhelmas) 77,
Šeinius, Ignas (tikr. Jurkūnas, Ignas) 81, 82, 163, 167
110, 132 Viese, Saulcerīte 120
Šepkus, Lionginas 74, 79 Vīgants, Pēteris 58
Ševčenko, Taras 69 Vyšniauskaitė, Angelė 14
Šileika, Ričardas 2 Vytautas Didysis 75, 77
Širvys, Paulius 106 Vitkauskas, Vytautas 41

175
Voitkāns, Pēteris (slapyv. P. Klaidūņs) Zariņš, Marģeris 13, 27–30, 34, 110,
50 119, 120, 131, 161, 165
Volteris, Eduardas 71, 72, 75 Zeltiņš, Teodors 147
Vulfs, Edvards 119 Zemgaliešu Biruta (tikr. Grencione,
Konstance Augustīne) 130
W Ziemeļnieks, Jānis (tikr. Krauklis,
Wagner, Richard 97, 123, 129 Jānis) 119–120
Walczak, Alina 56 Zima, Peter V. 80, 81
Witkowski 45 Zīverts, Mārtiņš 135, 137
Znotiņa, Inga 70
Z
Zabarskaitė, Jolanta 41
Ž
Zaborskaitė, Vanda 55
Zālīte, Elīna 20–21 Žekevičiūtė, Indrė 114, 125
Zālīte, Māra 119, 131, 139, 140 Žilinskaitė, Vytautė 132
Zamiatin, Dmitrij 12, 32–33 Žiugžda, Juozas 55
Zariņš, Guntis 147 Žukas, Vladas 75
Zariņš, Heinrihs 18, 20 Žvirgždas, Manfredas 77, 83

176
177
 Vigmantas Butkus
Lietuvių ir latvių literatūriniai dialogai
Straipsniai. Recenzijos

Kalbos redaktoriai nurodyti pratarmėje

ir bibliografinėse pastabose
Iliustracijų autorius Ričardas Šileika
Maketuotojas Vigmantas Butkus

Išleido ir publikavo Vigmantas Butkus

El. paštas vigmantas.butkus@gmail.com

178
 Knyga yra komparatyvistinio pobūdžio, skirta gvildenti
įvairioms literatūrinės baltistikos ir su ja susijusioms latvistikos,
lituanistikos problemoms. Joje publikuojami daugiausia pastaruoju
dešimtmečiu (2010–2017 m.) akademiniuose Lietuvos ir Latvijos
leidiniuose skelbti darbai: penki straipsniai ir penkios recenzijos.
Knyga leidžiama tik elektroniniu būdu, viešinama laisvai
prieinamose interneto svetainėse ir yra skirta visiems, kas domisi
lietuvių ir latvių literatūriniais, kultūriniais ir istoriniais ryšiais.

ISBN 97
8-609-4
75-282-7
(elektro
ninio leid
inio)